Rožėmis klota jaunojo bojarino karjera
Iš pradžių kunigaikštis Andrejus Kurbskis valdovo dvare dirbo pasiuntiniu, vėliau tapo įvairiausių karo žygių dalyviu prieš Kazanės ir Krymo chantus. Pasižymėjęs kovose su totoriais, jis greitai pelnė sumanaus karžygio vardą. Ištarnavęs pulkuose maždaug tik porą metų, gavo svarbią vaivados pareigybę.
Iš Kazanės stepių platybių patyręs karvedys kunigaikštis Andrejus buvo perkeltas į europinę Maskvos valstybės dalį – šį kartą Livonijoje brendo naujas karinis konfliktas.
Po 1552 m. Kazanės užėmimo A.Kurbskis dar kelerius metus kovojo su nenoriai Maskvos didžiajam kunigaikščiui paklūstančiais totoriais, o po ketverių metų už įvairius nuopelnus jam buvo suteikta bojarino titulas. Tai, ko jo tėvas siekė visą savo gyvenimą, A.Kurbskiui pavyko realizuoti jau 29 savo gyvenimo metais.
Iš Kazanės stepių platybių patyręs karvedys kunigaikštis Andrejus buvo perkeltas į europinę Maskvos valstybės dalį – šį kartą Livonijoje brendo naujas karinis konfliktas. Išplėtota Livonijos prekybinė infrastruktūra buvo gardus kąsnis daug žaliavų į Vakarų Europą eksportuojančiai Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei, kuri dėl Livonijos tarpininkavimo prarasdavo didelę dalį pelno, o dėl prekybos apribojimų negaudavo iš Vakarų Europos kai kurių prekių ir net amatininkų – specialistų.
Pelningą prekybą siekė kontroliuoti ir Lietuva, Švedija bei Danija.
Karinis susidūrimas prasidėjo 1558 m., kai livoniečiai atsisakė mokėti sutartas duokles Maskvos didžiajam kunigaikščiu Ivanui Žiauriajam. Todėl maskvėnai atvyko atsiimti jėga tai, kas jiems priklausė pagal tarpusavio susitarimą.
Nors atrodė, jog konfliktas bus tik lokalus ir baigsis, kai livoniečiai pradės mokėti duoklę, tačiau į karą įsikišo LDK, Švedija ir Danija. Konfliktas dėl Livonijos tęsėsi net 25 metus. Jau pirmajame žygyje prieš livoniečius sėkmingai maskvėnų būrius vedė kunigaikštis Andrejus Kurbskis.
Po poros metų didelė Livonijos teritorijos dalis tapo pavaldi Ivanui Žiauriajam. Tartu (Derptas) buvo pervadintas į Jurjevą. Jis tapo maskvėnų Livonijos sostine.
Kunigaikščio A.Kurbskio karjera ir įtaka Maskvos valdovo dvare nuolat augo, jokie ženklai nepranašavo apie artėjančius pasikeitimus.
Likimo smūgiai karį paverčia mąstytoju
Staigus karjeros nuosmukis prasidėjo apie 1560 metus. Šaltiniai nutyli, tačiau kunigaikštis A.Kurbskis dėl intrigų Maskvos valdovo dvare buvo apšmeižtas ir pateko į Ivano Žiauriojo nemalonę. Jis buvo pašalintas iš Livonijos karo lauko ir perkeltas į Mscenską bei Velikije Luki. Ten, anot Martyno Belskio kronikos, 40 tūkst. siekianti maskvėnų kariuomenė, vadovaujama A.Kurbskio, prie Nevelio pralaimėjo gerokai mažesnėms LDK pajėgoms. A.Kurbskio pozicijos dar labiau susvyravo.
Dar nuo 1563 m. jis vedė derybas su Vitebsko vaivada Mykolu Radvila, o 1564 m. balandžio 30 d., lydimas gausios palydos, pabėgo į LDK.
Bet kunigaikščiui A.Kurbskiui pavyko reabilituotis 1563 m., kai maskvėnai užėmė Lietuvai priklausiusią Polocko pilį. Po šios pergalės Ivanas Žiaurusis paskyrė kunigaikštį A.Kurbskį vyriausiuoju Jurjevo vaivada – jis tapo maskvėniškos Livonijos vietininku. Tačiau staigus nuopuolis ir po to sekęs staigus pakylėjimas privertė A. Kurbskį susimąstyti.
A.Kurbskis susidomėjo religine, ypač eschatologine (kalbančia apie pasaulio pabaigą) literatūra. Livonijoje, Mscenske, Velikije Luki, Jurjeve jis nepaliaujamai skaitė, tapo intelektualu; net susirašinėjo su Pskovo–Pečioros vienuolyno vienuoliu Vasilijum Muromcevu, kėlė įvairius būties, politikos ir socialinius klausimus.
Jo laiškuose aršios kritikos sulaukė ne tik prabangoje gyvenanti dvasininkija, bet ir valdovas. Kunigaikštis A. Kurbskis nebegalėjo likti Maskvos valstybėje.
Dar nuo 1563 m. jis vedė derybas su Vitebsko vaivada Mykolu Radvila, o 1564 m. balandžio 30 d., lydimas gausios palydos, pabėgo į LDK.
Laiškai Ivanui Žiauriajam iš LDK
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas A.Kurbskiui suteikė valdų bei aprūpino pareigybėmis. Maskvėnų kunigaikštis Kurbskis tapo visateisiu LDK politinės tautos atstovu, jo karinė patirtis ir vakarinių Maskvos valstybės paribių žinojimas buvo vertinamas Lietuvoje.
Nors pabėgėlių XVI a. buvo tūkstančiai, tačiau kunigaikštis A.Kurbskis tapo išskirtiniu. Turėdamas poreikį rašyti ir negalėdamas tylėti jis kreipėsi į Ivaną Žiaurųjį trimis (1564, 1569 ir 1579 m.) viešais laiškais.
Jis kaltino Maskvos valdovą dėl savo bei kitų Maskvos teisuolių priverstinės emigracijos ir net fizinio susidorojimo, valstybės dvasinio nuopuolio, kuris reiškėsi per „bedievį, eretiką, velnio ir antikristo sąjungininką“ – Maskvos didįjį kunigaikštį Ivaną Žiaurųjį.
Toks nuo Dievo nusisukęs valdovas, anot A.Kurbskio, buvo didžiausias Maskvos valstybės priešas, sykiu ir pražūties kaltininkas.
Kunigaikščio A.Kurbskio laiškai padarė poveikį, Ivanas Žiaurusis net buvo priverstas vieša forma atsakyti į juos (1564 ir 1577 m.), ne tiek siekdamas reabilituoti savo gerą vardą, kiek kaltindamas Andrejų, jog tas nusigręžė nuo savo prigimtinio valdovo ir tikrojo Dievo.
A.Kurbskio į viešumą iškeltos Maskvos valdovo neigiamos įvaizdžio detalės ilgainiui tapo Ivano Žiauriojo portreto dalimi.
Dėl šio viešo abipusio susirašinėjimo kunigaikštis A.Kurbskis, kaip svarbiausias Maskvos valdovo Ivano Žiauriojo aponentas, pelnė istorinį nemirtingumą. Anot istoriko Aleksandro Filiuškino, šiandien galėtume A.Kurbskį laikyti didžiausiu XVI a. Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Žiauriojo epochos kritiku – pirmuoju rusų disidentu.
