Lietuvos metraščių legendinėje dalyje skaitome, kad Palemonas su bendrakeleiviais Romos „bajorais“ pabėgo iš Italijos, po ilgų kelionių jūromis pasiekė Kuršių marias, įplaukė į vieną iš dvylikos(!) Nemuno atšakų, kuri vadinama Gilija, „ir pasiekė visą Nemuną, kur jis pats visas vienoje vietoje teka, ir pakilo aukštyn Nemunu iki Dubysos upės, o įplaukę į tą Dubysos upę, surado aukštus kalnus, o ant tų kalnų – plačias lygumas ir vešlius ąžuolynus, kupinus visokio gėrio, įvairiausių rūšių žvėrių, t. y., visų pirma, taurų, stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių, kiaunių, lapių, voverių, šermuonėlių, šeškų ir kitų įvairiausių rūšių, ir gausybę nepaprastų žuvų, kadangi ne tik tos žuvys, kurios tose upėse veisiasi, bet ir daugybė visokių nuostabių žuvų atplaukia iš jūros, ir tai dėl to, kad netoli [yra] Nemuno žiotys, kur Nemunas įteka jūron.
Prie tų upių – prie Dubysos, ir prie Nemuno, ir prie Jūros – apsigyveno ir pradėjo daugintis, ir gyvenimas tas prie tų upių jiems labai patiko, ir pavadino tą žemę Žemaitija.“
Bibliniai ir antikiniai peizažai Lietuvoje
Pasak tyrėjų, Palemono kelionė yra didžiojo indoeuropiečių migracinio mito, pasakojimo apie trojėnų pabėgėlius, ir biblinio pasakojimo apie Nojaus išsigelbėjimą nuo pasaulinio tvano sintezė.
Pacituota ištrauka primena Vergilijaus „Eneidos“ eilutes, kuriose sakoma, kad Enėjas su kelionės draugais išvysta ūksmingą Lacijaus (Italijos) krantą, bet dar labiau – Senąjį Testamentą (Pr 9, 1–7).
Panašumas bus akivaizdesnis, jei prisiminsime, kad Palemonui kaip ir bibliniam Nojui gimsta trys sūnūs – Kunas, Kernius ir Spėra.
Palyginkime: „Tuomet Dievas laimino Nojų ir jo sūnus, ir jiems tarė: Veiskitės ir daugėkite, ir pripildykite žemę. Ir jūsų tebijo, ir tegul prieš jus dreba visi žemės gyvuliai ir visi oro paukščiai, ir visa, kas ant žemės juda; visos jūros žuvys atiduotos jūs rankon. Ir visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui. [...] Jūs gi veiskitės ir daugėkite, ir išsiplėskite ant žemės, ir ją pripildykite.“
Panašumas bus akivaizdesnis, jei prisiminsime, kad Palemonui kaip ir bibliniam Nojui gimsta trys sūnūs – Kunas, Kernius ir Spėra.
Šitai stebinti neturėtų, nes Šv. Raštas – universalus kultūrinis kodas. Taip pat metraštininkams svarbi buvo antikos tradicija. Mūsų metraščiuose įžvelgiamas ne tik „Eneidos“ ir panašių pasakojimų apie trojėnus poveikis, bet ir sąsajos su vadinamu „Aleksandro romanu“, kuriame pasakojama apie Aleksandro Makedoniečio žygius.
Būtent iš šio LDK ir Europoje populiaraus romano veikiausiai buvo pasiskolintas „nuostabių“ bei „nepaprastų“ žuvų motyvas. Metraštininkų kultūrinis horizontas, jų pasitelkiamos išraiškos priemonės byloja apie Lietuvoje dar gajus viduramžius. Iš dalies taip nutiko todėl, kad metraštininkai perėmė ir pratęsė senrusių metraščių tradiciją.
Renesanso dvasią atliepiantys istoriniai tekstai Lietuvoje pasirodė tik nuo XVI a. vid. (Mykolo Lietuvio traktatas, Motiejaus Strijkovskio veikalai, Pranciškaus Gradausko, Andriejaus Rimšos ir Jono Radvano poemos).
Įkurtuvės ant gražių kalnų
Viduramžiais buvo sekama autoritetingais tekstais, kurie buvo literatūrinių skolinių aruodas. Tačiau net ir tradicijos suvaržyti metraštininkai demonstravo meistriškumą. Akivaizdu, kad nurodomas Nemuno atšakų skaičius 12 yra simbolinis.
Spėjama, kad tai – nuoroda į Bibliją ir „Aleksandro romaną“, kur minima 12 į jūrą srūvančių upių (atrodo, kad šiuo atveju turimas galvoje Nilo išsišakojimas ir kanalai deltoje).
Aptariamas skaičius pabrėžia ypatingą Nemuno reikšmę Lietuvai. Įmanoma, kad metraštininkų laikais (XVI a. III dešimtmetyje) su smulkiomis, išdžiūstančiomis vasarą Nemuno atšakomis galėjo susidaryti panašus skaičius.
Nemuno ir Dubysos santaka yra įspūdinga – aukšti Dubysos krantai ir dabar iš dalies yra apaugę mišku. Nejučiomis iš atminties iškyla Maironio „Lietuva brangi“ eilutės...
Gamtovaizdžiai metraštininkams rūpi tik legendinėje dalyje – pasakojimuose apie šalies, jos sostinės pradžią. Panašiai kaip Palemonas Dubysos slėnyje išvysta „kalnus“, Gediminas suranda „gražų kalną“ tiek įkurdamas Trakus, tiek – Vilnių.
Literatūrinė konvencija čia ryškesnė. Senųjų Trakų atveju „gražaus kalno“ topas nuskamba paradoksaliai, nes gamtinė aplinka tam tarsi prieštarautų (pilis XIV a. buvo pastatyta ant neaukšto kyšulio).
Minėta formulė veikiausiai perimta iš Haličo-Voluinės (Hipatijaus) metraščio, kuriame skaitome, kad karalius Danila Romanovičius, jodamas pro jotvingių žemėje buvusį Rojaus miestą (Раи), išvysta „gražų kalną“. Tad ir Lietuvos metraščio pusiau mitinis personažas – „didysis jotvingių kunigaikštis“ Traidenis, „aptikęs gražų kalną“, pastato ant jo miestą ir pavadina jį Raigorodu (Rojaus miestu, Raigardu).
Pasakojimą apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Traidenį Lietuvos metraštininkai atranda Haličo-Voluinės metraštyje. Metraštininkai pasakojimą transformuoja, Traidenį paversdami fantastinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Narimanto broliu ir „jotvingių kunigaikščiu“ bei Raigorodo įkūrėju.
Tai lėmė konkrečios priežastys. Viena jų – Palenkės priklausomybės Lietuvai pagrindimas, nes į šį regioną pretendavo Lenkijos vasalė – Mazovijos kunigaikštystė, o nuo 1529 m. – Mazoviją inkorporavusi Lenkija. Be to, greta buvo Prūsija, su kuria iki 1529 m. turėta teritorinių ginčų.
Įkūrimo veiksmas yra ritualizuotas gestas, jis kanoniškai priskiriamas valdovui. Šioje steiginių grandinėje svarbiausi yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos sostinės Vilniaus įkūrimo veiksmai. Pastarajam įvykiui metraščiuose skirtas atskiras sudėtingas siužetas.
Apibendrinkime: metraščiuose esantys gamtovaizdžio aprašymai yra fragmentiški ir perteikti sustabarėjusiomis literatūrinėmis klišėmis. Tai – viduramžiškas ypatumas. Minėtas simbolinis erdvės organizavimo pobūdis yra tipiškas viduramžiams, tik Lietuvos metraščių Plačiajame sąvade patikslintas Palemono kelionės jūromis aprašymas kiek labiau atitiktų naujųjų laikų dvasią.
Su pastarąja, matyt, derėtų sieti atstumo nuorodas myliomis. Naujiesiems laikams būdingos pastangos tiksliai orientuotis erdvėje, ją užkariaujant ir tuo pačiu ją demitologizuojant bei desakralizuojant. Pasaulio mastu šias pastangas geriausiai liudija Didieji geografiniai atradimai, kuriuos lydėjo suintensyvėję žemės žemėlapių braižymo darbai, o LDK – gamtinių ir žmogiškųjų išteklių apskaitos siekiai, kuriuos vainikavo XVI a. II p. įdiegta Valakų reforma.
