Lietuvos Metrikoje išlikusiuose 1510 m. knygų sąrašuose (veikiausiai Vilniaus pilies bibliotekos) minima lenkiška „Aleksandrija“. Tikėtina, kad tai – tais pačiais metais Leonardo iš Bončos išverstas ar perrašytas romanas, kurio tekste knibžda rusėnizmai.
Dėl šios priežasties manoma, kad romanas buvo išverstas Lietuvoje, galbūt net Vilniuje. Yra pagrindo manyti, kad būtent šis romano variantas buvo pasitelktas Lietuvos metraščiuose, nusakant idealų senosios Lietuvos kraštovaizdį. Juk Palemonas ir jo palydovai, kaip ir Aleksandras Makedonietis, atranda naują šalį, kurią apgyvendina. O tapomas Lietuvos paveikslas egzotiškas, tarsi Aleksandro kurio nors aplankyto krašto.
Aleksandro nuotykiai – skaitomesni net už Bibliją
XVI a. pirmame ketvirtyje LDK pietvakariuose sukurtame Trumpajame Voluinės metraštyje „Aleksandro romano“ „serbiškas“ variantas panaudojamas apibūdinant etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujamos LDK kariuomenės persikėlimą per Dniepro upę Oršos kautynių (1514 m.) išvakarėse. Šitaip nubrėžiama paralelė tarp garsiausio antikos valdovo – karvedžio ir iškiliausio XVI a. pr. Lietuvos karinių pajėgų vado.
Matyt, taip nutiko neatsitiktinai, nes Supraslio ir Krasinskių rankraščiuose „Aleksandrija“ buvo drauge su metraščiais. Rusioje romanas nuo seno buvo įtraukiamas į chronografus – pasaulio istorijos sąvadus.
Chronografai buvo populiarūs ir tarp LDK rusėnų. Apie romano populiarumą šioje auditorijoje byloja išlikę nuorašai ir Pranciškaus Skorinos raginimas, išsakytas Prahos Biblijos (1517–1519) pratarmėje, skaityti ne „Aleksandriją“ ir „Troją“, bet istorines Senojo Testamento knygas.
„Aleksandro romaną“ supeikė ne tik LDK rusėnas Pranciškus Skorina. Iš aukšto į vieną populiariausių skaitalų žvelgė ir lietuviškai kalbėjęs Volfenbiutelio postilės anonimas, tik P.Skorina ragino rinktis Šv. Rašto istorijas, o anonimas – klausytis Dievo Žodžio ne taip atmestinai ir paviršutiniškai, kaip klausomasi „pasakų“ apie Aleksandrą Makedonietį.
Abiem atvejais susiduriame su Renesanso epochos intelektualų kritišku požiūriu į „viduramžių“ istorinę beletristiką.
Vaizduotę kaitinančios istorijos
Skaitančioji visuomenė šiuo požiūriu nebuvo sąmoninga. Dažnai ji neskyrė istorinių romanų ir istoriografijos. Nelabai gebėjo tai daryti ir ano meto istorikai, jų pasakojimai buvo sinkretiški – su įpintais anekdotais, įvairių stebuklų aprašymais ir panašiai.
Anot P.Skorinos raginimo, populiarūs buvo ir romanai apie Trojos sugriovimą, vadinti tiesiog „Troja“. Trojos mitas buvo mėgstamas viduramžių Europoje. Iš senovės Trojos save kildino romėnai, o viduramžiais ir Renesanso laikais – Prancūzijos, Anglijos karaliai ir Šv. Romos imperatoriai.
Iš liepsnojančios Trojos pasitraukusių trojėnų mitas buvo pavyzdys, pasakojant apie Palemono ir jo bendrakeleivių traukimąsi iš Italijos į būsimas Lietuvos žemes. Vienam Palemono bendrakeleiviui metraštininkai net davė Trojos karalaičio Hektoro vardą.
Tariamai istorinių pasakojimų rinkiniai, tokie kaip viduramžiais atsiradę „Romėnų nutikimai“ (Gesta romanorum), buvo paklausūs. Būtent iš „Nutikimų“ į senųjų vilniečių vaizduotę atklydo ir joje tvirtai apsigyveno siaubūnas baziliskas.
Tiesa, tai nutiko jau XVIII ar XIX a., nors LDK gyventojai susipažinti su „Nutikimais“ turėjo anksčiau, nes lotyniškas originalas minimas 1510 m. knygų sąrašuose, o XVII a. pab. Mahiliave buvo parengtas vertimas į rusėnų kalbą.
Mūsiškio siaubūno „vyresnysis brolis“ – Krokuvos drakonas – buvo ateivis iš vieno rytietiško „Aleksandro romano“ varianto, kurį pasitelkė XII ir XIII a. sandūroje rašęs lenkų kronikininkas – magistras Vincentas.
Riterystė išnyksta net romanuose
Riterių romanai Lietuvoje plito vėlai ir gilesnio įspaudo jos kultūroje nepaliko. Tai paaiškinama vėlyva riteriška bajorijos savivoka, o ir bajorai, tokios literatūros užsakovai, greitai virto sėsliais, karo prievolę nenoromis atliekančiais dvarininkais.
Mūšio laukuose ir ypač pilių apsiaustyse efektyvesnė pasirodė šaunamaisiais parakiniais ginklais ginkluota samdoma kariuomenė. Šiuo metu žinomi romanų apie Tristaną ir karalaitį Bovą rusėniški vertimai galėjo atsirasti ne anksčiau kaip XVI a. viduryje ir mus pasiekė vieninteliame XVI a. pab. Poznanės (arba Račinskių) rankraštyje, kadaise priklaususiame Naugarduko vaivadijos bajorams Unichovskiams ir Nesvyžiaus Radviloms.
Originalai, iš kurių buvo versta, Lietuvą pasiekė iš tuo metu Venecijos valdytos Dalmatijos. Tiesa, riterių romanų skaitymo pėdsakus galima rasti legendiniuose Lietuvos metraščių pasakojimuose. Tačiau būtina atsižvelgti ir į valdovo dvaro poveikį.
Būtent dvaras buvo pagrindinis riterinės ir kurtuazinės kultūros skleidėjas, o metraščių užsakovas Vilniaus vaivada, LDK kancleris Albertas Goštautas jaunystėje patyrė Aleksandro Jogailaičio dvaro įtaką.
Lietuvos metraščių Račinskių nuoraše esantis pasakojimas apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės romaną, tyrėjų pagrįstai gretinamas su Renesanso novele, būtų vargiai paaiškinamas be Žygimanto Augusto dvaro poveikio.
