XVI amžiaus pradžioje Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę 5 metus valdė regentė, atvykėlė iš Lietuvos Elena Glinskaja. XVIII amžiuje rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas valdovei net paskyrė odę. Kuo pasižymėjo iš Lietuvos į Rytus nutekėjusi Maskvos didžioji kunigaikštienė, kad jos atminimą taip ilgai išsaugojo ne tik Rusijos intelektualai, bet ir paprasti žmonės?
Glinskių giminės istorija
Elena Glinskaja (apie 1505/1506–1538 m.) buvo kunigaikštiškos totorių kilmės LDK didikų Glinskių giminės atstovė. Genealoginė tradicija, susiformavusi didikų aplinkoje XVI amžiuje, tikriausiai jau jiems būnant Maskvoje, Glinskius siejo su Mamajumi – pretendentu į Aukso ordos chanus.
Šios giminės istorija prasidėjo Krymo chanate, pagreitį įgavo Lietuvoje, o vėliau persikėlė į Rusiją. Didžiausią įtaką Lietuvoje ir Maskvoje Glinskių giminės atšaka – Švitrigailos tarnybininko Levo Borisovičiaus linijos atstovai – turėjo XV amžiaus pabaigoje – XVI amžiaus pradžioje.
Iš LDK kilusi Elena Glinskaja taip pakerėjo Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III, kad jis nepaisydamas naujai santuokai nepritarusių dvariškių, išsiskyrė su esama žmona ir 1526 m. sausio 21 d. vedė dvidešimtmetę Eleną.
Ypač didelių malonių giminės atstovai gavo iš Aleksandro Jogailaičio, tuomet jie ir prasimušė į LDK diduomenę. Tačiau Žygimantas Senasis ne tik nerėmė šios giminės, bet ir nušalino įtakingus brolius Vasilijų bei Mykolą Glinskius nuo pareigų.
1508 metų pradžioje M.Glinskio suorganizuotas maištas prieš valdovą buvo numalšintas, o Glinskiams teko bėgti į Maskvą. Taip Maskvoje atsidūrė tuomet dar mažametė Vasilijaus Glinskio dukra Elena.
Gražuolė iš LDK pavergia Maskvą
Maskvoje užaugusią merginą įsimylėjo didysis kunigaikštis Vasilijus III (valdė 1505–1533 m.). Pasak rusų metraštininkų, jis pamilo Eleną „dėl grožio, jaunystės, o labiausiai – dėl jos skaistumo“.
Kadangi valdovas tuo metu buvo vedęs, 1525 metais jis savo žmoną Solomoniją Saburovą prievarta uždarė į vienuolyną. Skyrybų priežastis – per ilgus santuokos metus pora nesusilaukė palikuonių. Nepaisydamas naujai santuokai nepritarusių dvariškių, 47 metų Vasilijus III 1526 metų sausio 21-ąją vedė maždaug 20 metų Eleną. Dėl savo jaunos žmonos, nusižengdamas tradicijoms, Maskvos valdovas net nusiskuto barzdą ir „nešiojo vien ūsus“.
Vasilijų III labiausiai patraukė jaunos moters grožis. Nors nuo šių vedybų praėjo daugiau kaip 480 metų, žinome, kaip atrodė Elena. 1999 metais rusų mokslininkai rado valdovės sarkofagą ir neblogai išlikusius jos palaikus.
Pagal kaukolę teismo ekspertas Sergejus Nikitinas (Maskva) rekonstravo jos portretą. Nustatyta, jog Elena buvo harmoningo kūno sudėjimo ir apie 165 cm ūgio. Moteris buvo graži, baltiško veido tipo, turėjo lygius dantis, plaukai buvo rusvi. Iš jos ir sūnus Ivanas IV paveldėjo amžininkų minėtus rusvus plaukus. Taigi žavią gražuolę Vasilijus III tikrai galėjo įsimylėti.
Santuoka buvo laiminga. Gimė du sūnūs. 1530 metais – būsimasis Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV (Žiaurusis), o 1532 metais – Jurijus. Mažasis sūnus buvo protiškai neįgalus. Tėvas mirė, kai jaunėlis dar buvo kūdikis.
Šiltus sutuoktinių tarpusavio santykius rodo Rusijos archyvuose išlikę penki Vasilijaus III laiškai žmonai. Kai kuriuose valdovas net pats įrašė keletą sakinių. Jis ypač rūpinosi žmonos sveikata. Džiaugdamasis pirmagimiu, valdovas leido vesti savo broliams, pagerino buvusios žmonos gyvenimo sąlygas.
Laiškuose Vasilijus III prašė žmonos rašyti apie viską: vaikų sveikatą, jų maitinimą. Ypač rūpinosi, kai Ivanui iškilo votis. Tačiau sūnumis džiaugtis Vasilijui III teko neilgai – 1533 metų pabaigoje jis mirė. Sosto įpėdiniu buvo paskelbtas trejų metų Ivanas, o jo globėjais – kunigaikščiai Dmitrijus Belskis bei Elenos dėdė Mykolas Glinskis. Maskvos regente tapo ir 5 metus ja buvo Elena Glinskaja.
Išmintinga valdovė
Tie penkeri jos valdymo metai buvo sėkmingi. Ji pasirodė kaip nuovoki ir protinga valdovė. Didžiosios kunigaikštienės Elenos Glinskajos regentystės laikotarpiu 1535 metais įvykdyta pirmoji Rusijoje centralizuota pinigų reforma – įvesta bendra pinigų sistema.
Naujos monetos valstybinėje monetų kalykloje imtos kaldinti iš sidabro. Pirmą kartą istorijoje pasirodė kapeikos. Taip pavadintos dėl ant monetos pavaizduoto raitelio su ietimi (rus. копьё).
Gal todėl Elena tokia artima tapo Rusijos liaudžiai. Jos valdymo metais buvo sudarytos paliaubos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, apribotos vienuolynų žemės valdos. Anot M.Lomonosovo, Elena pati vedė derybas su užsienio pasiuntiniais ir pati priimdavo šaliai naudingus sprendimus. Jos valdymo metais vyko nemažai statybų. Tarp jų išsiskyrė pagal jos įsakymą 1535–1538 metais pastatytas Kitaigorodas (Didysis Posadas) – mūrinė siena, juosusi Maskvos pagrindinę dalį.
Į Maskvą tuomet vyko garsūs užsienio meistrai, pirkliai. Gindama mažamečio sūnaus Ivano interesus, Elena priėmė griežtą sprendimą dėl mirusio vyro brolių Jurijaus ir Andrejaus – pretendentų į sostą: abu jie žuvo kalėjime. Dėl panašių Elenos žingsnių susiformavo opozicija. Valdyti šalį moteriai (ir dar svetimšalei) buvo nelengva.
Ankstyvos mirties mįslė įminta po 500 metų
Niekuo nesirgusi Elena Glinskaja mirė 1538 metų balandžio 3 dieną. Jau kitą dieną karstą su didžiosios kunigaikštienės kūnu, lydimą dvasininkų, giminių ir dvariškių, atnešė į Kremliaus Dangun žengimo soborą, Maskvos didžiųjų kunigaikštienių (vėliau Rusijos carienių) nekropolį.
Kriptoje buvo įrengta kapavietė – balto akmens sarkofagas, į kurį po pamaldų iš medinio karsto perkeltas velionės kūnas. Sovietmečiu griaunant Dangun žengimo vienuolyną, jos ir daugelio kitų Maskvos–Rusijos valdovių sarkofagus pavyko išgelbėti. Jie perkelti į Arkangelo soborą, vėliau – į šio soboro požemius.
XX amžiaus pabaigoje Rusijos mokslininkų atlikti palaikų ir įkapinių drabužių likučių tyrimai atskleidė, kad Elena Glinskaja buvo nužudyta. Valdovės kepuraitės dalių ir plaukų analizė parodė, kad kunigaikštienė nunuodyta gyvsidabriu. Taigi patvirtintos amžininkų, XVI–XVII amžiuje viešėjusių Maskvoje, žinios: valdovė – nunuodyta.
