1385 ir 1386 metais tarp Krėvos ir Krokuvos vyko epochinės reikšmės įvykiai. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila intensyviai derėjosi su lenkų didikais dėl galimybės užimti po vyriškos lyties palikuonio nepalikusio Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Anžu mirties vakuojantį Lenkijos sostą. Svarbus šių derybų etapas buvo 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje Jogailos vardu paskelbti ikivedybiniai ir ikikarūnaciniai įsipareigojimai.
Derybas vainikavo 1386 m. vasarį ir kovą Krokuvoje viena po kitos sekusios ceremonijos: vasario 15-ąją Jogaila priėmė krikštą, vasario 18 d. įvyko Jogailos ir Jadvygos vedybos, o kovo 4 d. – naujojo karaliaus Vladislovo II Jogailos karūnacija.
Jogaila
Istoriniuose kūriniuose šio laikotarpio įvykiai dažniausiai vaizduojami gerokai supaprastintai. Istorikai
 |
| Wikimedia.org nuotr./Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila |
nevengdavo išdėstyti savo vertinimų, toli gražu ne visuomet atsižvelgdami į kitos epochos žmonių pasaulėžiūrą, taip pat deramai neįvertindami sudėtingų sąlygų, kurios ribodavo ir iš dalies lemdavo protagonistų veiksmus.
Dar daugiau skeptiškų vertinimų Jogaila susilaukė Lietuvoje. Jogailos įvaizdis istorijoje keitėsi, įgaudavo naujų bruožų, kurie daugiau atspindėdavo ne realų XV a. valdovą, bet veikiau pačių vertintojų pažiūras ir lūkesčius.
Ypač nevienareikšmiško vertinimo susilaukė Jogaila. Kritikuotas dar savo vėlyvojo amžininko, žymaus lenkų kronikininko Jono Dlugošo, Jogaila ir vėliau lenkų istorinėje savimonėje liko atvykėliu iš „laukinio krašto“, lenkų didikų tariamai valdytu neryžtingu valdovu, kuris buvęs tik šešėlis savo didžiųjų pirmtakų Lenkijos karaliaus soste, paskutiniųjų Piastų – Vladislovo Uolektinio ir Kazimiero Didžiojo.
Dar daugiau skeptiškų vertinimų Jogaila susilaukė Lietuvoje. Jogailos įvaizdis istorijoje keitėsi, įgaudavo naujų bruožų, kurie daugiau atspindėdavo ne realų XV a. valdovą, bet veikiau pačių vertintojų pažiūras ir lūkesčius.
Abiejų Tautų Respublikoje drauge su Vytautu prisimintas kaip krikščioniškas Lietuvos valdovas ir šalies krikščioninimo pradininkas, vėliau, XIX–XX a., imtas vadinti klastingu Kęstučio žudiku, Lietuvos valstybės interesų išdaviku, unijos su lenkais ir paskui ją sekusios polonizacijos iniciatoriumi – „negilaus proto jaunuoliu, lengvai pasiduodančiu svetimai įtakai“, kaip lengva ranka jį savo Lietuvos istorijoje apibūdino Maironis.
Nors tokio pobūdžio nuomonės ilgainiui švelnėjo, Lietuvoje Jogaila taip ir liko svetimą kraštą ir jo interesus pasirinkęs valdovas, kurio veikla po 1386 m. mažai ką ir domino. Tik pastaraisiais dešimtmečiais istorikų darbuose ryškėja plati ir įvairialypė Vladislovo II Jogailos veikla.
Vienas ilgiausiai valdžiausių Europos valdovų apskritai (Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1377 m., Lenkijos karalius nuo 1386 m., mirė 1434 m.) paliko gilų pėdsaką regiono istorijoje. XV a. pradžioje Jogailai buvo siūloma Vengrijos šv. Stepono karūna, o po kurio laiko jį ir Vytautą pasiekė husitų pasiūlymas užimti Čekijos karaliaus sostą.
Atvykęs iš svetimo krašto, Jogaila pergyveno politines audras (ypač mirus pirmajai žmonai Jadvygai), sugebėjo sukurti ištikimą politinę grupuotę ir užtikrinti savo sūnums sosto įpėdinystę. Tokiu būdu jis davė pradžią ir vardą dinastijai, kuri iki XVI a. vidurio valdė didelėje Europos dalyje.
Lenkijoje ir Lietuvoje su Jogaila siejami reikšmingi vėlyvųjų Viduramžių įvykiai – Lenkijos ir Lietuvos unija, Lietuvos christianizacija, Žalgirio mūšis, jo vardu vėliau pavadintas Krokuvos universitetas.
Jadvyga
Jogaila ir jo lietuviškieji bendražygiai Lenkijos Karalystės sostą laimėjo atlaikę įnirtingą konkurencinę kovą.
Vėlyvųjų Viduramžių Europos istoriją galima aprašyti kaip dinastijų bendradarbiavimo ir konfliktų istoriją. XIV a. Vakarų ir Vidurio Rytų Europos karalystėse buvo, be kita ko, ir dinastijų kaitos amžius. Viena po kitos išmirė vietinės, tradicinės, nuo valstybingumo pradžios viešpatavusios dinastijos – Prancūzijos Kapetingai, Čekijos Pšemislai, Vengrijos Arpadai, Lenkijos Piastai. Senųjų valdovų dinastinių šakų neliko ir Skandinavijoje.
Viena po kitos išmirė vietinės, tradicinės, nuo valstybingumo pradžios viešpatavusios dinastijos – Prancūzijos Kapetingai, Čekijos Pšemislai, Vengrijos Arpadai, Lenkijos Piastai. Senųjų valdovų dinastinių šakų neliko ir Skandinavijoje.
Tuo metu krikščioniškoje Europoje jau buvo įsitvirtinusi idėja, jog valdyti gali tik asmenys, turintys karališko kraujo, t.y. kilę iš valdovų giminės. Dar daugiau – karališkos giminės (stirps regia) sąvoka tuo metu keitė savo reikšmę ir vis dažniau apėmė tik tiesioginės karališkos linijos (šeimos) atstovus.
Todėl valdančios šeimos užgesimas buvo suvokiamas kaip visos dinastijos mirtis. Toks suvokimas apie dinastijos pabaigą neišvengiamai atvėrė kelią į karūnas valdovams svetimšaliams. Prie greito ir sėkmingo naujų dinastijų įsitvirtinimo prisidėjo ir dar viena aplinkybė. To meto viešpataujančios giminės buvo europinės tikrąja šio žodžio prasme, nes jau buvo nusistovėjusi taisyklė karališko kraujo asmenims vedybinius partnerius rinktis tik tarp to paties rango atstovų.
Tarptautinės politikos sferoje plačiai paplito dinastinių vedybų strategijos, jomis ne tik formuotos sąjungos tarp valstybių, bet ir projektuoti stambių valdų kompleksų prijungimai.
Nepralenkiamas tokių santuokų meistras buvo XIV a. antroje pusėje valdęs Šv. Romos imperatorius ir Čekijos karalius Karolis IV Liuksemburgas, per savo gyvenimą giminaičiams sudaręs kone 30 vedybinių sandorių. Dinastinių vedybų ryšiai apraizgė visą Europą, o tai lėmė ir politinių bei kultūrinių santykių tarp atskirų šalių intensyvėjimą.
Vengrijos ir Lenkijos princesė Jadvyga buvo dinastinės santuokos (o kartu ir dinastinės unijos) kūdikis. 1320 m. Vengrijos karalius Karolis Robertas vedė Lenkijos karaliaus Vladislovo Uolektinio dukterį Elzbietą.
Tuo metu niekas negalėjo numatyti, kokių pasekmių ši santuoka turės abiejų valstybių istorijai. Tačiau čia ir slypi dinastinės politikos galimybės, kurios galėjo netikėtai lemti esminius pokyčius. Šioje santuokoje gimęs ir Vengrijos sostą paveldėjęs Liudvikas po palikuonio nepalikusio žmonos brolio Kazimiero Didžiojo mirties 1370 m. tapo ir Lenkijos karaliumi, pradėjęs neilgą Vengrijos ir Lenkijos personalinės unijos laikotarpį.
Karolis Robertas ir Liudvikas buvo naujos šiame regione Anžu dinastijos atstovai, atvykę iš Pietų Italijos ir Sicilijos. Ši prancūziškai sicilietiška giminė į Vidurio Rytų Europą atnešė naujo monarchizmo idėjas ir naujoviškos valstybinės organizacijos pavyzdžius.
Sumani finansinė politika, kurios pagrindas buvo karaliaus kalnakasybos regalija (visame regione greitai paplitusio vengriško florino kaldinimas) leido pradėti karališkų valdų susigrąžinimo vajų („revindikacija“), smarkiai išplėsti rezidencinį Budos miestą, kurti valdovui ištikimą tarnybinę diduomenę.
Dvi Liudviko dukterys – Marija ir Jadvyga – buvo sužadėtos su dviejų kylančių europinių dinastijų palikuonimis – Liuksemburgų Zigmantu ir Habsburgų Vilhelmu.
Dvi Liudviko dukterys – Marija ir Jadvyga – buvo sužadėtos su dviejų kylančių europinių dinastijų palikuonimis – Liuksemburgų Zigmantu ir Habsburgų Vilhelmu. Prisiminę, kad tuo metu Liuksemburgai (Karolis IV ir vėliau jo sūnus Vaclovas) buvo įsitvirtinę imperijos ir Čekijos sostuose, galime stebėti, kaip Vakarų Europos dinastijos įžengė į Vidurio Rytų Europą regioną.
1386-ieji
Tačiau šiame regione buvo ne vien krikščioniškos karalystės. Per tą patį XIV a. iš nedidelės valstybės į stambų politinį darinį išaugo valstybė, kuriai ilgainiui prigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės pavadinimas.
1377 m. iš tėvo Algirdo didžiojo kunigaikščio sostą paveldėjęs Jogaila turėjo veikti itin dideliame regione, kuriame kryžiavosi Vakarų ir Vidurio Europos, Bizantijos pasaulio ir vis dar aktyviai tebesireiškiančių totorių interesai.
XIV a. Gedimino giminės atstovų matrimonialinės strategijos gerai atitiko dvi tuometės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kryptis – vakarietišką (Lenkija, Mazovija) ir rytietišką (rusų kunigaikštystės).
Dauguma aukštesniųjų giminės kunigaikščių vesdavo kunigaikštiško kraujo stačiatikių princeses. Į Vakarus ištekėdavo tik dukterys. Gediminaičiai nuosekliai laikėsi tradicijos vaikus apvesdinti tik su karališkų ar kunigaikštiškų giminių nariais ir tai buvo svarbus instrumentas viešpataujančiai giminei įtvirtinant savo išskirtinumą krašto viduje.
Tokia partnerių paieškų trajektorija kulminaciją pasiekė Jogailos laikais. Šio dar nevedusio Lietuvos valdovo pasirinkimas turėjo nulemti Didžiosios Kunigaikštystės geopolitinę slinktį. Dėsninga, kad iškilo alternatyvios raidos galimybė: stačiatikės motinos Julijonos projektuojama santuoka su Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitrijaus Doniečio dukterimi ir tuo pat metu iškilusi vedybų su 1384 m. Lenkijos karaliumi (būtent taip!) jau vainikuota Jadvyga.
Jogaila pasirinko pastarąjį ir kur kas sudėtingesnį kelią. Jogailos pagonybė konkurencinėje kovoje dėl Jadvygos rankos buvo ir lengvinanti, ir sunkinanti aplinkybė sykiu. Viena vertus, pagoniška didvalstybė buvo svarbus XIV a. politinis reiškinys, kurios krikštas domino ne vieną europinį valdovą, įskaitant ir bene žymiausią vėlyvųjų Viduramžių Šventosios Romos imperatorių Karolį IV.
Be to, XIV a. pabaigoje pagoniška Lietuva jau buvo pralaužusi ilgą laiką jos veiksmus varžiusios politinės izoliacijos ledus. Paliaubas su ja sudarydavo net Vokiečių ordinas, o lietuvių valdovų pasiuntiniai vis dažniau aplankydavo arčiau ar toliau esančius krikščioniškos Europos karalių dvarus.
Taip pat ir Vengrija bei Lenkija XIV a. pabaigoje Lietuvos valdovams nebebuvo neištirti kraštai. Visai neseniai, 1379 m. abi karalystes Jogailos pavedimu buvo aplankęs jo brolis Skirgaila.
Kita vertus, Jogailai teko konkuruoti su vis aktyviau regione besireiškiančios Habsburgų dinastijos atstovais. Dinastinių santuokų politikos dvasioje ketverių sulaukusi Jadvyga buvo sužieduota su vos keleriais metais vyresniu princu iš Habsburgų giminės Vilhelmu. Vieša dviejų vaikų sužadėtuvių ceremonija įvyko 1378 m. birželį, taigi praėjus tik metams po to, kai Jogaila tapo Lietuvos valdovu.
Tai buvo simbolinės „sužadėtuvės į ateitį“, kurios realiai įsigalioti turėjo tik abiems sulaukus pilnametystės. Pagal to meto paprotį būsimi „sutuoktiniai“ netgi kurį laiką kartu gyveno Habsburgų dvare.
1382 m. mirus tėvui, Jadvyga paveldėjo Lenkijos sostą, o jos sesuo Marija kartu su vyru Zigmantu Liuksemburgiečiu tapo Vengrijos karališka pora. Pradėjęs varžybas dėl Jadvygos rankos, Jogaila turėjo gerai žinoti visas šias dinastines aplinkybes.
Nėra aišku, iš kieno pusės išėjo santuokos sudarymo iniciatyva. Įprasta manyti, kad tai buvęs įtakingų Mažosios Lenkijos (Krokuvos žemės) didikų pasirinkimas, tačiau ne mažiau tikėtinas ir Jogailos bei jo aplinkos pirminis kreipimasis.
1385 m. Jadvygos motina Elzbieta vis dar tebedeklaravo, kad ankstesni susitarimai su Habsburgais galioja, tačiau tų pačių metų pradžioje priėmė per Krokuvą į Vengriją atvykusią Jogailos pasiuntinių delegaciją. Habsburgai buvo priversti susitaikyti su greita ir efektyvia lenkų ir lietuvių vedybine diplomatija, juo labiau kad Jogailos ir Jadvygos vedybų metais (1386 m.) mūšyje su šveicarais prie Zempacho žuvo tuometis Habsburgų lyderis ir Jadvygos sužadėtinio Vilhelmo tėvas hercogas Leopoldas III.
Habsburgų atmintyje išlikusį kartėlį dėl pralaimėtos kovos dėl Jadvygos rankos ir Lenkijos sosto atspindi XV a. Vakarų Europos kronikose paplitusi versija apie „saracėną“ Jogailą, kuris išvijęs teisėtą pretendentą, prievarta vedęs Jadvygą ir tik dėl karališkojo sosto priėmęs katalikišką krikštą.
Kaip rašo lenkų kronikininkas, Jadvygos atsiųstą dvarionį Zavišą iš Olesnicos Jogaila ne tik kuo maloniausiai priėmė, bet ir pasikvietė kartu į pirtį.
Dinastinės santuokos vėlyvųjų Viduramžių Europos gyvenime vaidino išskirtinį vaidmenį. Šių santuokų negalima vertinti vien tik kaip princesių ar princų keliones į svetimus kraštus. Prieš vestuvines keliones vykdavo derybos, kurios turėjo svarbią kultūrinio pažinimo funkciją.
Princeses (ar kaip Jogailos atveju, bet rečiau – išvykstančius valdyti į svetimą kraštą vyrus) lydėdavo ir naujoje vietoje bent jau kurį laiką kartu gyvendavo palyda ir tokiu būdu nusistovėdavo ilgalaikiai kontaktai tarp dvarų. Todėl suprantama, kad Jogailą prasidėjusiose derybose dėl Jadvygos rankos Lenkijoje ir Vengrijoje atstovavo jo brolis Skirgaila.
Asmeninį santykį tarp vienas kito niekad nemačiusių būsimų sutuoktinių užmegzdavo dovanos ir kaip tik tuo metu atsiradę portretai. Tiesa, Jadvygai teko tenkintis Viduramžių santuokų rengimo procesui irgi įprastu jos patikėtinio žodiniu pasakojimu apie Jogailos išvaizdą, todėl nėra jokio pagrindo netikėti vėlesniu Jono Dlugošo pasakojimu apie tokį intymų jos pavedimą.
Kaip rašo lenkų kronikininkas, Jadvygos atsiųstą dvarionį Zavišą iš Olesnicos Jogaila ne tik kuo maloniausiai priėmė, bet ir pasikvietė kartu į pirtį.
Valdovų santuoka buvo išskirtinis įvykis, tačiau ir jai galiojo įprasti santuokos teisės reikalavimai. 1386 m. Jogailos ir Jadvygos santuokoje galima aiškiai matyti dviejų kultūriškai skirtingų kraštų realijas. Prieš vedybas Jogaila turėjo krikštytis, tačiau kartu turėjo būti nepažeistas išankstinis bažnytinis santuokos tarp giminaičių iki tam tikro laipsnio draudimas.
Beje, genealogiškai galima įrodyti, kad Jadvyga ir Jogaila buvo giminaičiai, tačiau vargu ar amžininkai žinojo apie šią juos siejančią tolimą giminystę. Savo ruožtu lietuviškų teisinių papročių kategorijomis mąstantis Jogaila dar anksčiau paprašė Jadvygos motinos karalienės Elzbietos „priimti jį į sūnus“, kaip kad buvo įprasta elgtis jo krašte žentui perimant uošvių valdas.
Lietuviškų teisinių papročių kategorijomis mąstantis Jogaila dar anksčiau paprašė Jadvygos motinos karalienės Elzbietos „priimti jį į sūnus“, kaip kad buvo įprasta elgtis jo krašte žentui perimant uošvių valdas.
Taip pat turėjo būti sureguliuoti finansiniai santuokos klausimai – netesybų išmokėjimas Jadvygos sužadėtiniui princui Vilhelmui (Krėvos dokumente užfiksuota 200 tūkst. auksinų suma) bei kraičio ir dovio dydžiai.
Jogailos valdymo pradžia Lenkijoje negalėjo būti lengva. Lenkijoje jis nebuvo laikomas dominus naturalis – „prigimtu/tėvoniniu valdovu“ ir tai lėmė neįprastą sprendimą. Kol buvo gyva Jadvyga, Lenkiją iš esmės valdė du karaliai – Jadvyga (vainikuota dar 1384 m. rudenį) ir po pusantrų metų (1386 03 04) karūnuotas Jogaila.
Jadvygos santykį su Lietuva pabrėžė jos titulo dalis – „Lietuvos aukščiausioji kunigaikštienė“ (Lithuaniae princeps suprema). 1397 m. ji įsteigė bursą ir paskyrė išmokas Prahos universitete teologiją studijuosiantiems lietuvių studentams.
Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų ir 1392 m. Astravoje Vytautas, savo ištikimybės dokumentus adresavo ne tik Jogailai, bet ir Jadvygai.
Nėra patikimų duomenų, kad Jadvyga kada nors buvo atvykusi į Lietuvą. Tačiau Vilnių ir jo katedrą pasiekė jos siųstos dovanos – bažnytiniai reikmenys ir religinės knygos. Tuo tarpu Jogaila po 1386 m. pradėjo ilgą savo įsitvirtinimo Lenkijos Karalystėje kelią. Atvykęs į Krokuvą kaip jau subrendęs valdovas, jis negalėjo atsisakyti būdingų valdymo stiliaus įpročių, kaip kad lietuvių monarchams vis dar įprasto valdymo keliaujant po įvairius šalies dvarus ir pilis būdo.
Tiesą sakant, ši valdymo praktika netgi padėjo naujajam karaliui lanksčiau priiminėti sprendimus ir neretai išvengti didesnės Krokuvos didikų kontrolės. Laikas buvo Jogailos sąjungininkas ir su kiekvienais metais jo padėtis Lenkijos Karalystėje stiprėjo.
Šį įsigalėjimą tik trumpam sukrėtė ankstyva Jadvygos mirtis. Karalienė mirė 1399 m. liepą kartu su naujagime Elzbieta Bonifacija. Beje, savo kitą dukterį, gimusią jau santuokoje su Cilės (vokiečių kunigaikščių dinastija, šių dienų Slovėnijos teritorijoje) grafaite Ona ir kurį laiką (kol negimė sūnūs) traktuotą kaip sosto įpėdinę, Jogaila pavadino Jadvygos vardu.
Lietuva
Dinastinės santuokos pasekmė buvo dinastinė ir personalinė unija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jogaila tapo dviejų šalių valdovu ir tik jo pusbrolio Vytauto aktyvi politika, atitikusi Lietuvos diduomenės interesą turėti valdovą savame krašte, lėmė šios unijos perkūrimą.
Tačiau civilizaciniu požiūriu dar svarbesnė Jogailos ir Jadvygos santuokos pasekmė buvo Lietuvos valstybės branduolio katalikiškas krikštas. 1387 m. pradžioje atvykęs į Lietuvą ir įsteigdamas Vilniaus vyskupiją, Jogaila asmeniškai pradėjo Lietuvos christianizacijos procesą. Toliau sekė gilių pokyčių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje periodas, kuriame esminį vaidmenį vaidino tiek pats Jogaila, tiek jo palikuonys.
Ketvirtoje santuokoje su Sofija Alšėniške sulaukęs sūnų, Jogaila pradėjo naują dinastinę šaką, kuri labai greitai įsigalėjo Lenkijoje ir Lietuvoje kaip vienintelė valdyti galinti monarchų šeima. Jogailaičiams valdant, Lenkijos ir Lietuvos dinastinė unija, iš pradžių trūkinėjanti ir silpna, ilgalaikėje perspektyvoje išliko ir sutvirtėjo.
Iš Lietuvos kilusios valdovų giminės aktyvumas buvo atlygintas XV a. antroje pusėje, kuomet Vengrijos ir Čekijos sostuose atsisėdo Jogailos anūkas, Kazimiero Jogailaičio vyriausias sūnus Vladislovas. Jogailaičiai tapo europine dinastija
Dar daugiau, Jogailaičių dinastiniai interesai bei ryšiai pamažu plito tolyn ir ilgainiui apėmė Vengriją ir Čekiją. Tokiu būdu Vidurio Rytų Europos regionas galutinai virto tarpdinastinių konkurencinių kovų arena.
Iš Lietuvos kilusios valdovų giminės aktyvumas buvo atlygintas XV a. antroje pusėje, kuomet Vengrijos ir Čekijos sostuose atsisėdo Jogailos anūkas, Kazimiero Jogailaičio vyriausias sūnus Vladislovas. Jogailaičiai tapo europine dinastija, kurios valdžios sampratoje aiškiai skyrėsi tėvoninė teritorija (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) ir elekciniai trijų karalysčių sostai.
Europinėje vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų politinėje sistemoje karališkos ir kunigaikštiškos dinastijos tvirtai užėmė dominuojančias pozicijas. Politiniame peizaže ilgam įsigalėjo kelias valstybes apimantys dinastijų blokai (Liuksemburgai, vėliau Habsburgai Šv. Romos imperijoje, Vengrijoje ir Čekijoje, dinastiniai junginiai Skandinavijoje, Pirėnų pusiasalyje).
Jogailaičiai XV ir XVI a. tapo viena svarbiausių Europoje viešpataujančių giminių, kurios vedybinė politika apėmė regionus nuo Maskvos iki Skandinavijos ir nuo Vokietijos kunigaikštysčių iki Italijos. Šiai dinastijai prigijo pagoniškas Jogailos vardas: nors gediminaitiškos giminės šaknys nebuvo užmirštos, karališkoje šeimoje gimę asmenys buvo vadinami „de Jagellonum familia“.
 |
| Linos Butkevičiūtės, Irenos Jonis nuotr./Vavelis |
