Kita svarbi lietuvių ir lenkų santykių tema – Lietuvos krikštas. Anot lenkų kronikų, Lietuvos krikštytoja buvo Lenkija, o mūsų metraštininkai teigia, kad sąlyčio su Vakarų krikščionybe būta anksčiau, o krikščionybę pirmieji į Lietuvą atnešę lietuvių didikai.
Legenda apie garbingus pagonis
Šie abu aspektai akcentuojami Šventojo Kryžiau relikvijos pagrobimo legendoje. Lietuvos metraštyje skaitome: „Jogailai su kariuomene žygiuojant atgal pro Šventąjį Kryžių, kai kurie kariai užjojo ant kalno, į Šv. Kryžiaus vienuolyną. Tarp tų karių buvo vienas iš Davainų giminės. Jis paėmė Šventojo Kryžiaus Medžio relikviją, kuri buvo apdėta sidabru, pasiėmė tą medį ne dėl jo šventumo, bet dėl sidabro, ir to medžio nepagerbdamas, įkišo jį į ryšulį.“
Drauge Davaina paėmė į nelaisvę merginą „iš žymios Habdanko giminės, su kuria labai pagarbiai elgėsi“.
Drauge Davaina paėmė į nelaisvę merginą „iš žymios Habdanko giminės, su kuria labai pagarbiai elgėsi“.
Jogailą su kariais, pergalingai grįžtančius namo, pasitiko vilniečiai. Tačiau iškilmes užtemdė keistos mirtys – vos tik kuris pagonis paliesdavo Šventojo Kryžiaus relikviją, krisdavo negyvas. Sunerimęs Davaina pasiteiravo savo krikščionės belaisvės. Ta papasakojo, kad sapno metu jai angelas nurodė, kad šitaip Dievas baudžia pagonis už nepagarbų elgesį su relikvija.
Tai pranešus Jogailai, šis įsakęs grąžinti Šventojo Kryžiaus dalelę atgal į vienuolyną, o drauge ir tą belaisvę merginą. Taip Davaina ir pasielgęs. Tačiau mergina pasiūlė lietuviui vykti pas jos tėvą ir tapti jos vyru. „Ir tuomet prie to Habdanko herbo jam buvo pridėtas kryžius. Ir todėl tą herbą imta vadinti Dubnia.“
J.Dlugošo kronika: grobė lietuviai, bet grąžino lenkas
Šventojo Kryžiaus benediktinų vienuolynas ant Plikojo kalno (Łysa Góra) Lenkijoje yra vienas seniausių jos dvasinių centrų, ypač jį gerbė Jogailaičių dinastija.
Žalgirio mūšio išvakarėse Jogaila į čia atliko piligriminę kelionę pėsčiomis. Drauge tai buvo ir savotiškas Lenkijos didikų Olesnickių, turėjusių Dembno herbą, mauzoliejus. Dembno (arba Dubnios) herbas – kryžius su „dviguba V“, Habdanko herbas – „dviguba V“.
Kokie šio pasakojimo šaltiniai? Panašų pasakojimą regime Jono Dlugošo kronikoje. 1370 metais išgirdę apie Lenkijos valdovo Kazimiero mirtį, lietuvių kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis „įsibrovę per Liublino žemę, Sandomiro sritį nuniokojo. […] Be kito grobio Gyvojo Kryžiaus medį iš Plikojo kalno paimtą išsivežė. Ir ties Lenkijos pasieniu vežimas, kuriuo gabentas Kryžius, nelauktai sustojo ir niekas negalėjo jo [iš vietos] pajudinti. O lietuvių žynys tarė: vežimo niekas negalės pajudinti, nebent Kryžius į savo vietą būtų sugrąžintas. Tuojau į Plikąjį kalną vieno belaisvio kilmingo lenko Karabolos, dėl to atgavusio laisvę, buvo sugrąžintas.“
Totoriška mergelės pagrobimo versija
Taigi lietuvių metraštyje „vienas [...] kilmingas lenkas Karabola“ nesunkiai tampa „vienu“ lietuviu „iš Davainų giminės“. Tačiau trūksta merginos ir herbo legendos.
Taigi lietuvių metraštyje „vienas [...] kilmingas lenkas Karabola“ nesunkiai tampa „vienu“ lietuviu „iš Davainų giminės“.
Šiuos abu elementus aptinkame Pasakojime [...], kaip Šventojo Benedikto ordino brolija ant Plikojo kalno įkūrė vienuolyną. Ir apie tai, kaip į tą kalną buvo atneštas Šventasis Kryžius (išspausdintas 1536 ir 1538 m. Krokuvoje; rankraščio pavidalu galėjo egzistuoti jau anksčiau).
Kūrinėlyje pasakojama apie totorių antpuolį (datuojamas 1254 m., nors turėtų būti 1260 m.), kurio metu totoriai ne tik išsivežė pagrobtą Šv. Kryžiaus relikviją, bet vienas totorių „rotmistras“ jėga paėmė sau į žmonas ir Dembno pilies paveldėtoją, mergelę Atleidę. Ši savo pagrobėją įkalbėjo relikviją sugrąžinti. Kartu su mergele išsiruošęs Lenkijon ir totorių „rotmistras”.
Lenkijos karalius už šaunų poelgį paskyrė jį vaivada, suteikdamas jam riterio herbą: kryžių su dviem „V”, tai lotyniškai reiškia virgo violata, o lenkiškai – pagrobta mergelė.
Kitaip tariant, tai heraldikoje žinoma kaip Dembno herbas. Įsimintina, kad šiuose įvykiuose taip pat dalyvauja totorių chanas, kurio įsakymu atliekami relikvijos bandymai ugnimi ir vandeniu: ji stebuklingai nepatiria ugnies poveikio ir, nepaisant sunkių sidabro apsodų, neskęsta. Totorių chanas veikia panašiai kaip didysis kunigaikštis Jogaila Lietuvos metraštyje, nors ne taip civilizuotai.
Šventojo Kryžiaus mito transformacijos
Dėl abiejų lenkiškų versijų senumo yra skirtingų nuomonių. J.Dlugošas buvo didelis kardinolo Zbignevo Olesnickio gerbėjas, manytina, kad jis bandė lietuviškosios versijos pagalba išstumti iki tol gyvavusią totorišką to meto lenkų bajoriškos visuomenės akyse Dembno giminę (jai priklausė kardinolas) kompromitavusią versiją.
Dembno giminės nariai (tarp jų ir kardinolo tėvas Jonas) XV a. dėl totoriškos praeities turėjo nemalonumų, net turėjo valdovo prašyti specialios privilegijos. Tai leidžia teigti, jog totoriška versija yra senesnė.
Dembno giminės nariai (tarp jų ir kardinolo tėvas Jonas) XV a. dėl totoriškos praeities turėjo nemalonumų, net turėjo valdovo prašyti specialios privilegijos. Tai leidžia teigti, jog totoriška versija yra senesnė.
Kitas dalykas – Pasakojimo ir Plačiojo sąvado santykio klausimas. Kūrinys išspausdintas jau po Plačiojo sąvado surašymo.
Tam, kad būtų pasitelktas pastarasis (t. y., kad Jogaila būtų paverstas totorių chanu), atrodo nerealu. Pasakojimo tipo kūrinyje tai būtų šventvagiška. Taigi įmanomas tik atvirkštinis variantas. Jogaila minimas tik Pasakojimo pabaigoje: esą jau atvykęs aplankyti šios garsios vietos kaip būsimas Lenkijos karalius, bet dar pagonis.
Tad Lietuvos metraščio teksto šaltiniai tokie: J. Dlugošo kronika (arba jos pagrindu sukompiliuota Motiejaus Miechoviečio kronika), Pasakojimas arba į jį panašus kūrinys, arba neužrašyti vietos padavimai, kuriuos Lietuvoje galėjo paskleisti piligrimai.
Lietuviškos legendos kūrėjai siekė parodyti senas lietuvių bajorų sąsajas su Vakarų krikščionybe bei tai, kad iki unijos su Lenkija jie niekuo nenusileido lenkų bajorams. Tačiau kodėl herojui parinktas Davainos vardas?
Davainos buvo žinoma lietuvių bajorų giminė. Andrius Davainaitis (mirė 1527) buvo Eišiškių seniūnas ir Lietuvos metraščių užsakovo, Vilniaus vaivados Alberto Goštauto patikėtinis. Tokiu būdu lietuvių istorinėje tradicijoje buvo įprasmintos šios giminės šaknys.
