Šis aukštas katalikų dvasininkas padėjo išrūpinti iš popiežiaus Vilniaus kolegijai akademijos teises, buvo aktyvus kolegijos mecenatas, užrašė jai dalį pelno iš privačios Žemaitkiemio valdos, testamentu kolegijai paliko turtingą teologijos veikalų biblioteką. Tačiau gyvenimo pradžioje būsimam kardinolui didesnę įtaką darė ne katalikiška, o protestantiška aplinka.
Uolus katalikas – iš garsių protestantų šeimos
Jurgis Radvila gimė 1556 m. gegužę Vilniuje, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, Vilniaus vaivados, LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Elžbietos Šidloveckos šeimoje.
Protestantų mokytojai lavino jaunąjį Radvilą Vilniuje ir Nesvyžiuje. Po ankstyvos abiejų tėvų mirties (1565 m.) didiką, kaip ir kitus jo brolius, globojo dėdė, evangelikų reformatų lyderis Lietuvoje Mikalojus Radvila Rudasis
Protestantų mokytojai lavino jaunąjį Radvilą Vilniuje ir Nesvyžiuje. Po ankstyvos abiejų tėvų mirties (1565 m.) didiką, kaip ir kitus jo brolius, globojo dėdė, evangelikų reformatų lyderis Lietuvoje Mikalojus Radvila Rudasis, o vėliau didiko brolis – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jis ir išsiuntė J.Radvilą į Leipcigo universitetą.
Tikėtina, jog Radvilos Našlaitėlio ir jėzuito, pamokslininko Petro Skargos įtakos dėka, kunigaikštis galvojo apie dvasininko kelio pasirinkimą. 1573 metais jis kartu su jaunesniais broliais viešai pareiškė, jog pereina iš protestantizmo į katalikybę. Dėl aukštos Radvilų giminės padėties valstybėje iš karto imta rūpintis 18-mečio jaunuolio paskyrimu Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus koadjutoriumi (padėjėju).
Per apaštališkąjį nuncijų Abiejų Tautų Respublikoje Vincentą Laureo buvo sutvarkyti formalumai, savo liudijimus apie kandidatą pateikė Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas, Vilniaus pilininkas Albertas Pžetockis, P.Skarga ir kiti Vilniuje gyvenę katalikai. M.K.Radvila Našlaitėlis, siekęs broliui koadjutoriaus vietos, Vilniuje savo dvare likvidavo tėvo įsteigtą evangelikų reformatų bažnyčią.
Anot Vilniaus kanauninkų, iki 1574 m. spalio „pono Mikalojaus Kristupo Radvilos, šventos karališkosios didenybės dvaro maršalkos, dėka bjaurūs ir nuo Dievo Bažnyčios pabėgę žmonės, t. y. kalvinai, buvo priversti palikti eretiškąją savo bažnyčią, tą senąjį prieglobstį, kur paprastai rinkdavosi klausytis šėtono žodžio, ir sugėdinti išsikelti“. Todėl 1575 m. popiežius Grigalius XIII sutiko dėl J.Radvilos paskyrimo koadjutoriumi.
Nuopelnai katalikybės sklaidai
Netrukus didikas išvyko į Romą gilinti žinių, studijavo filosofiją ir teologiją, o 1578–1580 m. jį matome piligriminėje kelionėje po Ispaniją ir Portugaliją.
1579 metais mirus Vilniaus vyskupui V.Protasevičiui, J.Radvila po svarstymų ir abejonių dėl pasirinkto kelio ryžosi tapti naujuoju Vilniaus vyskupu. 1581 metų rugpjūčio 2 d. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas jo ingresas (įžengimo apeigos).
Veiklą aukštas dvasininkas pradėjo energingomis akcijomis prieš Vilniaus evangelikus. Jam priskiriamas spaudos cenzūros įvedimas, viešas evangelikų knygų deginimas LDK sostinėje. Jurgis Radvila, beveik dvylika metų vadovavęs Vilniaus vyskupijai, ėmėsi reformatoriškų žingsnių, stiprinant katalikybės padėtį LDK.
1582 metais jis įsteigė pirmąją Vilniaus kunigų seminariją ir aprūpino ją privačia Vazgailiškių valda. Tais pačiais metais sušaukė vyskupijos sinodą.
1582 metais jis įsteigė pirmąją Vilniaus kunigų seminariją ir aprūpino ją privačia Vazgailiškių valda. Tais pačiais metais sušaukė vyskupijos sinodą.
Jaunasis Vilniaus vyskupas energingai dalyvavo LDK viešajame gyvenime, 1582 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Steponas Batoras paskyrė jį savo vietininku Livonijoje. Per kelis rezidavimo Rygoje metus J.Radvila pasižymėjo kaip aktyvus katalikybės skleidėjas, bažnytinės organizacijos kūrėjas. Religinę padėtį katalikybės naudai stengėsi keisti provincijos vizitacijos metu, į Livoniją pakvietė naujų kunigų ir misionierių (iš Varmijos ir kt.).
Išliko kai kurie daiktiniai J.Radvilos katalikiško uolumo „įrodymai“, pvz., 1583 m. vyskupo Rygos jėzuitams dovanota komuninė. Dvasinė J.Radvilos veikla labiausiai atsispindi ir šiandieninėje Latvijos istorinėje sąmonėje.
Kaip katalikybės gaivintoją vyskupą vaizduoja latvių rašytoja Astrida Beinarė XVI a. šaltiniais paremtame romane „Rygos Dievo Motinos vienuolynas“ (Beināre A. Rīgas Dievmātes klosteris. Rīga, 1992).
Dvasininkas ir politikas
Dėl savo veiklos ir įtakos valstybėje, remiamas Stepono Batoro, J. Radvila 1583 m. sulaukė popiežiaus Grigaliaus XIII brevės (trumpo popiežiaus rašto), skelbusios didiką Šv. Romos Bažnyčios kardinolu presbiteriu.
Atšauktas iš Livonijos vietininko pareigų, 1586 m. J.Radvila išvyko į Romą, kur birželio 26 d. įvyko iškilminga kardinolo skrybėlės uždėjimo ceremonija, suteikiant Vilniaus vyskupui kardinolui J.Radvilai Šv. Siksto bažnyčios titulą.
1587 metais jis grįžo į Lietuvą, aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, tapo naujojo ATR valdovo Zigmanto Vazos patarėju. Valdovo pavedimu ne sykį lankėsi su diplomatinėmis misijomis Habsburgų dvaruose Prahoje ir Vienoje.
1591 metais J.Radvila buvo išrinktas Krokuvos vyskupu ir likusį gyvenimą praleido Lenkijoje. Čia pasižymėjo uolumu, įgyvendindamas Tridento reformas. Anot Saliamono Risinskio, „kai Radvila paėmė savo rankosna katedros vadžias, į griežtą bažnytinės disciplinos glėbį suėmė laikui bėgant palaisvėjusius kunigų įpročius“. Paskutines vizitacijas J. Radvila vykdė 1599 m., ruošdamasis jubiliejinių 1600-ųjų metų sutikimui.
Palaidotas Romos jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. Kardinolui buvo pastatyta herbinė paminklinė epitafija.
1599 m. spalį Krokuvos vyskupas išvyko į Romą dalyvauti jubiliejinių metų sutiktuvių iškilmėse. Kelionėje kardinolas persišaldė. Dar dalyvavo Šv. Petro bazilikos Šventųjų Durų atidarymo ceremonijoje, o netrukus dėl ligos komplikacijų (greičiausiai po gripo ar anginos) 1600 m. sausį J.Radvila Romoje mirė.
Palaidotas Romos jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. Kardinolui buvo pastatyta herbinė paminklinė epitafija, o atskiros atminimo lentos įrengtos Vilniaus, Krokuvos katedrose ir Krokuvos pranciškonų bažnyčioje.
Jurgis Radvila buvo aktyvus katalikų hierarchas ir vienas ryškesnių XVI a. pab. ATR politikų. Tiesa, jo santykis su LDK prieštaringas. Jis nemažai nuveikė Lietuvos (ypač jos švietimo) labui, bet neturėjo tokių stiprių lietuviškų aspiracijų, kaip jo brolis, vėliau Vilniaus vaivada tapęs M.K.Radvila Našlaitėlis.
Siekdamas Krokuvos vyskupo vietos, J. Radvila net pabrėžė, kad pagal motinos giminę yra lenkas, be to, turėjo valdų Voluinėje (tuometė Karūnos teritorija). Ne veltui Našlaitėlis 1577 m. broliui priminė, kad jis „yra lietuvis, o ne lenkas“.
