Dievobaimingas vagis
Siužeto ištaka – 1720 m. Torunėje išleista Kodenio Dievo Motinos atvaizdui skirta knyga „Hystoria Przezacnego Obrazu Kodeńskiego...“ (1721 m. lotynų kalba; 1723 m. papildyta knyga lenkų k. ir išleista pavadinimu „Monumentai...“).
Knygos autorius – Kodenio Dievo Motinos atvaizdo karūnavimo reikalais rūpinęsis Jonas
Frydrichas Sapiega (1680–1751), Trakų kaštelionas, vėliau didysis Lietuvos kancleris. Jis proprosenelio vagystę aprašo beveik po šimtmečio, remdamasis Kodenio bažnyčios ir savo namų archyvais.
Anot kanclerio, Mikalojus Sapiega vyko į Romą dėl ligos kaip piligrimas, ten stebuklingai pasveiko. Susitikęs su popiežiumi Urbonu VIII prašė „kokio nors švento kūno papuošti naujai šventovei savo Kodenio valdose“. Popiežius pagyrė M.Sapiegą, kad rūpinasi Dievo namų puošmenomis, maloniai sutiko patenkinti prašymą ir pažadėjo suteikti palaiminimą prieš išvykstant.
Pakviestas į popiežiaus privačią koplyčią išklausyti šv. Mišių, Mikalojus „išvydo Dievo Motinos paveikslą ir nuo jo per visas mišias akių neatitraukė“. Karštai pamiltas paveikslas aptemdė M.Sapiegai protą.
Jis suplanavo papirkti koplyčios zakristijoną ir įvykdyti vagystę: „Suskaičiuota susitarta suma, prie kurios prisilietė nedorovinga [t. y. zakristijono] ranka, jau gobšia akimi nužvelgta... visam tam atlikti buvo skirta kita naktis. Naktis – nusikaltimų motina, vagysčių priedanga, gaubdama miesto gatves, katakombas, kapines, bazilikas, leido paimti iš slapčiausių vietų Viešpaties šventųjų relikvijas, kruopščiai surinkti svarbiausias paveikslo puošmenas, seniausius popiežiaus koplyčios „Monumentus“. <...> Ten ir atvaizdas naktinės tamsos globoje atsargiai iš altoriaus išimtas, į tūbą susuktas ir su kitomis šventomis brangenybėmis pagal susitarimą atneštas nuolatinę baimę jautusiam Mikalojui“.
Toliau aprašoma pavojinga M.Sapiegos kelionė namo, jo apkalta ir nunciatūros teismo sprendimas jį ekskomunikuoti, įpareigojant sugrąžinti paveikslą ir šventųjų relikvijas, atlikti piligriminę kelionę į Romą pėsčiomis ir atsiprašyti popiežiaus.
Vogta relikvija – vertingesnė?
M.Sapiega 1633 m. išsiuntė į Romą sūnų su savo atsiprašymu, atgaila ir prašymu peržiūrėti teismo nuosprendį. Anot istoriją pasakojančio Jono Frydricho Sapiegos, jo kelionė į Romą ir aplinkybė, kad senasis M.Sapiega palaikė nunciatūros poziciją prieš vedybas su kitatikiais Seime, paskatino popiežių pakeisti nuosprendį.
1636 m. Mikalojus Sapiega nukeliavo į Romą ir dar kartą atsiprašė popiežiaus. Popiežius atleido, pavogtą paveikslą kartu su šventųjų relikvijomis atgailaujančiam LDK didikui padovanojo.
Iki šiol nerasta jokių M.Sapiegos vagystės faktą patvirtinančių dokumentų. Žinomos M.Sapiegos 1612 ir 1625 m. kelionės į Italiją ir Ispaniją, kurių metu galėjo būti įsigytas ir Kodenio bažnyčioje esantis, XVII a. pradžia datuojamas Gvadelupos Dievo Motinos statulą vaizduojantis paveikslas.
Tai tvirtintų ir Sapiegienės 1642 m. laidotuvių pamoksle nuskambanti lakoniška žinutė apie iš Ispanijos atvežtą Gvadelupos Dievo Motinos stebuklingą atvaizdą, kuriam M.Sapiega pastatydino koplyčią.
Pasakojimai apie vagystes, ypač tokio rango asmenų kaip M.Sapiega, LDK raštijoje yra reti. Tačiau stebuklingais laikomų atvaizdų ir relikvijų kilmę daugiausia byloja legendinio pobūdžio pasakojimai.
Legendomis apie relikvijų vagystes būdavo maskuojami reguliarūs ir teisėti jų įsigijimai, pirkimai ar „sukūrimai“. Rizikingas, nepaprastas šventybės įgijimas didino jos vertę. Stebuklingų Dievo Motinos atvaizdų atveju svarbu buvo paliudyti jų senumą ir kuo artimesnį ryšį su autentiškais dar šv. Luko tapytais Jos atvaizdais – dieviškos malonės ir galios tarpininkais, kurių kopijos, kaip buvo tikima, iš pastarųjų kartu su forma perimdavo ir maloningo tarpininkavimo galią.
Tačiau stebuklingo atvaizdo kopijos sukūrimą, kaip ir atvaizdo–originalo atsiradimą, turėdavo lydėti ir ženklinti dieviška malonė. Todėl stebuklingų atvaizdų kilmės pasakojimuose retai sutinkami kasdieniški užsakymo dailininkui ar pirkimo faktai.
Už oficialų šventenybės pripažinimą – dėmė protėvio biografijoje
Jono Frydricho Sapiegos pasakojimas sulydo viduramžišką šventenybių vagystės topą ir baroko epochos žmogui priimtiną jausmų ir veiksmų modelį, kai aistringą pamaldumą persmelkia nuodėmės gėda, žmogiškas silpnumas veikia greta drąsos ir ryžto, kilnus religingumas mainosi su beribe, protą temdančia ir nuodėmėn stumiančia meile, baimę keičia nuoširdi atgaila, o pyktį – atleidimas.
Kam reikėjo J.F.Sapiegai kurti savo kilnų ir garbingą protėvį kompromituojantį pasakojimą? Paskutinis 1723 m. „Monumentų...“ leidimas pasirodė Kodenio Dievo Motinos atvaizdo karūnavimo, kuriuo ir rūpinosi J.F.Sapiega, proga.
Viena iš atvaizdo oficialaus pripažinimo stebuklingu ir karūnavimo popiežinėmis karūnomis sąlygų – jo senumas ir nepaprasta kilmė. Vagystė leido pagrįsti ypatingą Sapiegų globojamo paveikslo tapatybę ir vertę: esą Kodenio Dievo Motina yra ta pati Grigališkoji Madona, kurią popiežiaus Grigaliaus Didžiojo paliepimu, sekant šv. Luko sukurta vadinama Gvadelupos statula, nutapė benediktinų abatas šv. Augustinas, ir kuri iki M.Sapiegos lemtingo apsilankymo Romoje jau penkis šimtmečius buvo gerbiama Romos popiežių privačioje koplyčioje Vatikane.
Ar be šios istorijos J.F.Sapiega butų gavęs leidimą karūnuoti stebuklais garsėjantį Dievo Motinos atvaizdą?
Tikriausiai. Šio mito vietą galėto užimti tikroviškesnis atvaizdo kilmės pasakojimas. Tačiau tuomet jis nekėlė abejonių ir 1723 m. rugpjūčio 15 d. Lucko vyskupas Steponas Rupnevskis mažąja Roma vadinamame Sapiegų Kodenyje šventųjų relikvijų apsuptą ispaniškąjį Marijos atvaizdą papuošė spindinčiomis karūnomis.
