Ištvermės reikalaujantys „mokslai“
„Suprasdamas žodžius negalėjau suvokti jų prasmės, kai dėl to skundžiausi, manimi arba netikėjo, arba žadėjo, kad viskas, laikui bėgant, susitvarkys“, – rašė M.Zaleskis.
„Suprasdamas žodžius negalėjau suvokti jų prasmės, kai dėl to skundžiausi, manimi arba netikėjo, arba žadėjo, kad viskas, laikui bėgant, susitvarkys“, – rašė M.Zaleskis.
Jau po metų M. Zaleskio pagalbos ieškojo Lydos pavieto bajorai, jis pradėjo dalyvauti bylose, o netrukus išgarsėjo kaip talentingas kalbėtojas. Per tokį trumpą laiką buvo tampama advokatu ne dėl gabumų, bet dėl žinių. Jaunuoliai daugiau susipažindavo tik su teisinių dokumentų formuliarais, teismų sprendimais, įvairiais procesiniais veiksmais.
Patirties sukaupdavo atlikdami vadovo paskirtas užduotis: perrašinėdami advokatų kalbų tekstus (kopijų reikėjo daug, nes po vieną egzempliorių turėjo gauti kiekvienas teisėjas, raštininkas ir priešinga proceso šalis), darydami teisinių dokumentų kopijas, išrašus iš teismo knygų. Jie buvo atsakingi už dokumentų pristatymą į teismą. Kai besimokantįjį išlaikydavo advokatas (suteikdamas pastogę ir maistą), jis turėdavo atlikti ir buitinius, ne visada malonius patarnavimus.
Štai XVIII a. pab. pas Telšių žemės teismo advokatą Jurgį Dirmovičių apsistojęs neturtingas bajoras Vincentas Vizbaras Bagdonavičius teigė: „Siuntimų privačiais reikalais į tolimą vaistinę naktį, nežiūrint smarkios liūties, brendant per gilų purvą, neužmiršiu iki senatvės.“
Teisės studijos teisininkams nereikalingos
Daug lėmė jaunuolio nusiteikimas mokytis, nes jo pažangos niekas netikrino (tiesa, XVIII a. II pusėe teisės reformų projektai numatė būsimų advokatų egzaminus, tačiau jie nebuvo įgyvendinti).
Pradėti savarankiškai dalyvauti bylose buvo galima tik atlikus specialią priesaiką, reikėjo turėti vadovo rekomendaciją ir jo kolegų advokatų sutikimą (kai 1780 m. vasario 17 d. Mykolas Borodzičius Vyriausiojo tribunolo posėdžių salėje, „elgdamasis savavališkai ir įžūliai“, nuo stalo pačiupo priesaikos tekstą ir priklaupęs ėmė jį skaityti, buvo nubaustas dviejų savaičių kalėjimu, o teisės verstis advokato praktika neįgijo).
Teisminei praktikai reikalingos žinios buvo įgyjamos atliekant mokslams „vadovaujančio“ asmens skiriamas užduotis ir stebint teismo procesą. Bet dalis advokatų turėjo neblogą išsilavinimą.
Taigi teisminei praktikai reikalingos žinios buvo įgyjamos atliekant mokslams „vadovaujančio“ asmens skiriamas užduotis ir stebint teismo procesą. Bet dalis advokatų turėjo neblogą išsilavinimą. Štai 25 Vyriausiojo tribunolo advokatai XVIII a. Vilniaus akademijoje baigė Laisvųjų menų ir filosofijos studijas, susipažino su gramatikos, retorikos, logikos, filosofijos, etikos ir kitais mokslais, įgijo bakalauro arba magistro laipsnius.
Vilniaus akademijoje dar buvo dėstoma kanonų (jos paskaitas lankė daugiausiai dvasininkai) ir civilinė teisė, tačiau būsimi advokatai jas rinkdavosi retai (štai 1766 m. Martynas Dankevičius ir Mykolas Zajončkovskis ne tik baigė šias studijas, bet ir gynėsi su Lietuvos teise susijusius darbus – apie šaukimo institutą ir senaties normą).
Naujų disciplinų atsirado 1781 m., Vilniaus akademiją pertvarkius į Lietuvos vyriausiąją mokyklą: prigimtinės teisės kursą pradėjo skaityti Jeronimas Stroinovskis, o krašto teisę – Mykolas Olechnovičius (kai jis kitais metais mirė, LDK teisės dėstymas nutrūko). Tačiau tai didesnės įtakos teismuose dirbusių teisininkų edukacijai neturėjo.
Bandymas „apversti“ mokymosi procesą
XVIII a. II p. advokatų rengimo sistema buvo kritikuojama. Neva buvo išmokstama ne tiek teisės, kiek visokių procesinių gudrybių, interpretuoti teisės normas savo naudai. Advokatai beveik nedalyvavo rengiant teismų ir teisės reformų projektus, nes jiems stigo teorinių žinių, refleksijos ir europinės literatūros išmanymo.
1781–1782 metais Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalkos pareigas ėjęs Podolės žemių generolas Adomas Čartoriskis parašė studiją, kurioje atskleidė, kaip jis įsivaizduoja teismo gynėjo mokymo procesą.
Anot jo, mechaniškas pareigos atlikimas yra tai, kas skiria paprastą advokatą nuo Cicerono: „Pas mus einama nuo praktikos prie teorijos, kai turėtų būti atvirkščiai.“ Reikalingas sistemingas išsilavinimas, o kai žinios įgyjamos „perrašant teisinius dokumentus, rausiantis žemės ir pilies teismo knygose, iš akių dingsta bendras teisės suvokimas, įgyjamas įprotis stebeilytis į konkrečius atvejus“.
Todėl jis siūlė skaityti veikalus, skirtus ATR istorijai (kreipiant dėmesį ne tiek į karo aprašymus, kiek į valstybės santvarkos klostymąsi). Vėliau reikėtų studijuoti svarbiausius teisės šaltinius chronologine jų priėmimo tvarka: iš pradžių – Lietuvos vyriausiojo tribunolo nuostatus, vėliau – III Lietuvos Statutą (pasidarius išrašus iš svarbiausių ir reikalingiausių jo straipsnių), seime priimtus įstatymus. Tuo tarpu apie teisminę praktiką galima sužinoti iš 1780 m. Tomo Umiastovskio išleisto vadovėlio „Bylinėjimosi Tribunole ir kituose LDK teismuose tvarka“.
Pasiekti aukštesnį profesinį lygį padėsiančios kitų mokslų žinios: lotynų kalba reikalinga tam, kad išmoktumei žymių senovės advokatų kalbėjimo manieros, prancūzų – svarbiausių teisės veikalų pažinimui, aritmetikos – gebėjimui tiksliai perskaityti tekstuose užrašytus skaičius (A. Čartoriskis teigė, jog kai kuriems jo matytiems gynėjams tai kėlė problemų).
Lotynų kalba reikalinga tam, kad išmoktumei žymių senovės advokatų kalbėjimo manieros, prancūzų – svarbiausių teisės veikalų pažinimui, aritmetikos – gebėjimui tiksliai perskaityti tekstuose užrašytus skaičius (A. Čartoriskis teigė, jog kai kuriems jo matytiems gynėjams tai kėlė problemų).
Būsimi advokatai privalėtų lankyti Lietuvos vyriausioje mokykloje dėstomas civilinės ir kanonų teisės paskaitas, „kurių žinios negali būti laikomos nereikalingomis“. Pats advokatų rengimo modelis keistis neturėtų, tačiau jaunuoliams turėtų vadovauti tik „visuomenėje vertinami, sąžiningi ir geri teisės žinovai“.
Mat iki šiol advokatų vadovavimas jaunuolių mokslams dažniausiai buvo tariamas, dėl to neretas pasukdavo klystkeliais, pasiduodavo pramogoms ir linksmybėms („imasi ne teisės mokslų, o augina skolas, stropiau varto ne Statutą, o kortas prie bankinių staliukų“). Todėl advokatų pareiga – juos prižiūrėti, saugoti nuo blogų įpročių, ugdyti darbštumą, kreipti tinkama linkme.
Naują lygį diskusija dėl advokatų išsilavinimo pasiekė Didžiojo seimo metu (rašyta apie specialios mokymo įstaigos – Advokatų kolegijos įsteigimo būtinybę), tačiau dėl sudėtingų valstybės gyvavimo sąlygų veiksmų nesiimta.
