Raimonda Ragauskienė
Tai – vienas pagrindinių LDK istorijos tyrimo šaltinių. Į knygas būdavo įrašomos svarbiausių valstybinės reikšmės, bajorijai reikšmingų žemės, bajorystės patvirtinimo ir panašių dokumentų kopijos. Dėl išskirtinės reikšmės šis archyvas (LM knygos kartu su atskirais dokumentų originalais) iki 1594 m. buvo saugomas Žemutinės pilies valdovų rūmų iždinėje, prie jo išlikimo nemažai prisidėjo LDK kancleriai.„Praganyti” dokumentai
LM knygos dėl dažno vartojimo, laikymo sąlygų iro, kai kurių knygų lapai ar fragmentai pateko į kitas knygas, susimaišė. XVI amžiaus pab. LDK kanclerio Leono Sapiegos pastangomis knygos pradėtos perrašinėti, o kopijos sutikrintos su originaliomis.
Pasinaudoti pakankamai neblogai sutvarkytu archyvu jau nekilo didesnių nesklandumų.
Tačiau ir po 1594 m. nesiliovė bajorų, nerandančių reikiamų dokumentų, skundai. Ir ne ugnis, drėgmė, medžiagų irimas buvo kalti. Dar nuo XV a. pab. valstybės kanceliarijoje klostėsi ydinga praktika, kai pagrindinis institucijos pareigūnas – LDK kancleris – pavienius ar dalį jam reikalingų archyvo dokumentų vežiojosi su savimi, pvz., į seimus, laikė juos savo dvaruose. Pasinaudojęs jais, neskubėjo grąžinti į priklausomą saugojimo vietą – iždą.
LDK kancleris pavienius ar dalį jam reikalingų archyvo dokumentų vežiojosi su savimi, pvz., į seimus, laikė juos savo dvaruose. Pasinaudojęs jais, neskubėjo grąžinti į iždą.
Taip darė visi XVI a. LDK kanclerio pareigas ėję 8 Lietuvos didikai: Mikalojus Radvila (pareigas ėjo 1492–1509); jo sūnus Mikalojus Radvila (1510–1522); Albertas Goštautas (1522–1539), Jonas Hlebavičius (1546–1549); Mikalojus Radvila Juodasis (1550–1565); Mikalojus Radvila Rudasis (1566–1579); Ostafijus Valavičius (1579–1587) ir L. Sapiega (1589–1623).
Pagal 1566 m. patvirtintą kanclerio ir vicekanclerio priesaiką šie pareigūnai įsipareigodavo neišduoti jokių dokumentų be valdovo žinios ir jo nurodymo, valdovui ir valstybei galėsiančių pakenkti raštų arba tokių, kurie prieštarautų išduotiems.
LDK kancleris ne tik pasirašinėjo dokumentus, naikino netekusius teisinės galios, bet ir
organizavo kanceliarijos darbą, sprendė personalo reikalus. Tačiau nuo 1458/1459 m. kancleris kartu su šia pareigybe gaudavo daug laiko ir darbo sąnaudų reikalaujančias Vilniaus vaivados arba 1579–1587 m. Vilniaus kašteliono pareigas.
Patekęs į Ponų tarybą, sprendęs įvairius valstybės reikalus kaip vaivada, kancleris negalėjo aktyviai dalyvauti kanceliarijos darbe. Tai lėmė ir savitą šių pareigūnų santykį su kanceliarijoje saugomais dokumentais. Kaip vaivados ir kaštelionai jie buvo suinteresuoti dalį reikalingų valstybinių dokumentų laikyti „prie savęs“, savo dvaruose.
Tokia tradicija klostėsi mažiausiai nuo LDK kanclerio ir kartu Vilniaus vaivados M. Radvilos laikų. Jo sūnus, 1510 m. tapęs kancleriu, o 1516–1522 m. reorganizavęs kanceliarijos aparatą, irgi kai kuriuos LM dokumentus „priglaudė“ savo dvare.
Kai 1528 m. valdovo maršalkienė Elžbieta Kęsgailienė LM knygose nerado vyro jai užrašytos vainikinės įrašo, paaiškėjo, jog kai kurias knygas tuomet turėjo Vilniaus vaivadienė Elžbieta Radvilienė, mirusio LDK kanclerio M. Radvilos našlė.
Kai 1528 m. valdovo maršalkienė Elžbieta Kęsgailienė LM knygose nerado vyro jai užrašytos vainikinės įrašo, paaiškėjo, jog kai kurias knygas tuomet turėjo Vilniaus vaivadienė Elžbieta Radvilienė, mirusio LDK kanclerio M. Radvilos našlė.
Panašiai elgėsi nemažai prie LDK kanceliarijos darbo efektyvumo prisidėjęs vienas įtakingiausių to meto politikų Vilniaus vaivada A.Goštautas. Didikas valstybės kanceliarijoje įdarbindavo asmeninius raštininkus. Be to, 1569–1570 m. paskutinysis Jogailaitis pasigedo kažkokių „Goštautų rejestrų“, kurių valdovo paliepimu tuometis kancleris M.Radvila Rudasis ir iždininkas su „didžiausiu atidumu“ ieškojo ižde, bet nerado. Liko neaišku, kada ir kas juos iš iždo paėmė.
Viešieji raštai privačiose skryniose
Dideles problemas amžininkams ir vėlesnėms kartoms sukėlė kanclerių, Vilniaus vaivadomis buvusių Mikalojų Radvilų – Juodojo ir Rudojo – praktika.
Po šių valstybės antspaudininkų kadencijų pabaigos dažnai bajorai, didikai ir net valdovai skųsdavosi nerandantys reikalingų dokumentų. M.Radvila Juodasis sugebėjo įgyti išskirtinį Žygimanto Augusto pasitikėjimą, didikas tapo pagrindiniu valdovo patarėju, jo slaptų planų patikėtiniu. Todėl kancleris į savo dvarą paėmė nemažai viešųjų LDK dokumentų.
Po didiko mirties 1565 m. visa tai turėjo grįžti į Vilniaus pilies iždinę, bet taip neatsitiko. Kai kurie dokumentai net iki Radvilų archyvų išformavimo liko pas didiko palikuonis. Pateisinant susidariusią padėtį, XVIII a. pr. buvo surašyta klastotė – 1551 m. privilegija, kuria paskutinysis Jogailaitis neva Olykos ir Nesvyžiaus Radviloms suteikė teisę savo namuose saugoti Lietuvos valstybės archyvą.
Ne veltui M.Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis nuo pat tėvo archyvo perėmimo pradžios susidūrė su LDK didikų ir net valdovo prašymais vieną kitą dokumentą ar net visą aplanką grąžinti į iždą.
Štai 1567 m. Livonijos administratoriui Jonui Chodkevičiui „verkiant“ reikėjo privilegijų ir raštų, liudijančių, kaip livoniečiai pasidavė Lietuvai. 1569 metų Liublino unijos išvakarėse M.Radvila Rudasis sūnėno prašė atsiųsti Švitrigailos privilegijas, kuriose voluiniečiai įsipareigojo amžinai likti LDK, „karaliaus Aleksandro arba Fridricho privilegijas“.
Našlaitėlis dėdei nusiuntė privilegijas, tačiau ne originalus, o jų kopijas. Panašių prašymų buvo ir daugiau. Tik nedidelė jų dalis grįžo iš Radvilų į valstybės iždą. Didikas tėvo archyvą suprato kaip nedalomą savo šeimos nuosavybę – Radvilų šeimos paminklus.
Dėl dokumentų trūkumo 1594 m. skundėsi LM tvarkęs kancleris Leonas Sapiega. Visos valstybinio pobūdžio dokumentikos iš savo archyvo po tėvo Radvilos Rudojo mirties kitam kancleriui (O. Valavičiui) neperdavė ir Kristupas Radvila Perkūnas.
Geriausiai kanceliarija dirbo, kai jai vadovavo L.Sapiega.
Geriausiai kanceliarija dirbo, kai jai vadovavo L.Sapiega. Kancleris tvarkė LDK archyvą, organizavo LM perrašymą, o iki 1623 m. jo „neslėgė” Vilniaus vaivadijos ar kita svarbesnė pareigybinė našta. L.Sapiega buvo bene vienintelis XVI a. kancleris, kurio laiškuose neretai galima aptikti žinučių apie dokumentų išdavimo tvarką, ieškomus nuorašus.
Didiko indėlis, siekiant susigrąžinti dokumentus iš privačių rankų iždinės žinion, neabejotinas. Griežta kanclerio pozicija dėl iš iždo paimtų dokumentų turėjo reikšti, kad jis nepainiojo privačių ir viešų interesų.
Bet tikrovė prasilenkė su siekiamybe. Štai po jo mirties 1634 m. Vladislovas Vaza kreipėsi į L. Sapiegos sūnų LDK maršalką Joną Stanislovą Sapiegą dėl svarbių „diplomų Maskvos carystei”, kurie buvo „tarp mirusio pono vaivados, Jūsų malonybės tėvo, kuris tuo metu buvo antspaudininku, raštų”.
Taigi XVI a. LDK archyvo saugotojai – LDK kancleriai – ne visuomet deramai ėjo pareigas, painiojo viešus ir privačius interesus, savo dvaruose priglausdavo jiems patikėtus saugoti svarbius valstybės dokumentus.
LDK kancleriai ne visuomet deramai ėjo pareigas, painiojo viešus ir privačius interesus, savo dvaruose priglausdavo jiems patikėtus saugoti svarbius valstybės dokumentus.
Iš privačių skrynių pastarieji net ir po kanclerių mirties nebūtinai grįždavo į jiems priklausančią vietą. Didikų palikuonys, ypač Radvilos, saugojo valstybinius dokumentus, kaip giminės galios įrodymus, siekdami dar labiau sustiprinti giminės pozicijas valstybėje.
Tokia praktika, kai valstybinė dokumentika išslysdavo iš jai priklausančios saugojimo vietos, buvo žalinga valstybei ir atskiriems jos nariams. Ižde nerandami svarbūs dokumentai, kartais net tarptautinio pobūdžio sutartys buvo reikalingi to meto vidaus ir užsienio politikai, bajorijos poreikiams. Jų neradus, kentėjo visa Lietuva. Kartu tokia praktika LDK neišsiskyrė iš kitų Europos valstybių. Taip elgėsi ir kitų valstybių galingieji.
