Taip 1609 m. Vilniuje išleistoje knygelėje „Maskvos kalendos“ Povilas Palčakovskis agitavo LDK ir Lenkijos piliečius pradėti karą su Maskva. Dėstydamas nusilpusios ir kultūriškai atsilikusios Maskvos valstybės kolonizacijos planus, autorius ragino nebijoti maskvėnų.
Maskvos kolonizacijos planai
1609 m. rugpjūtį Abiejų Tautų Respublikos valdovo žygiu iš Vilniaus Smolensko link prasidėjęs karas buvo vienas
 |
| LDK didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza |
keisčiausių ir kartu didžiausius teritorinius laimėjimus davusių ATR karų.
Karo nepalaimino seimas, todėl kariuomenę didžia dalimi už savo pinigus turėjo samdyti pats valdovas Zigmantas Vaza ir jo šalininkai – didikai, tikėjęsi išlaidas padengti karo grobiu.
Nors oficialiai buvo tvirtinama, kad karas pradedamas dėl galimybės susigrąžinti 1513 m. iš LDK maskvėnų atimtą Smolenską, tačiau Zigmantas Vaza tikėjosi, kad rusų didikai pakvies jį ar jo sūnų Vladislovą į Maskvos sostą.
Zigmanto Vazos interesus žinojo Lietuvos bajorai, todėl visuomenėje sklido gandai, jog karas reikalingas tik valdovui. Tad valdovo aplinka siekė sudominti visuomenę karu. Per visą Smolensko miesto apgulties laiką Vilniuje spausdinti trumpi pranešimai apie karo veiksmus.
Karo kuriozai: žingsnis iki „pilietinio karo“ prie Maskvos vartų
Karo klausimą supainiojo tai, jog Maskvos valstybėje prasidėjus suirutei ir kovai dėl sosto, 1604 m. Abiejų Tautų Respublikos kariai, kaip samdiniai, įsivėlė į karą.
„Teisėtu caru“ pasivadinusiam Dmitrijui II Apsišaukėliui kviečiant ir žadant aukso kalnus už paramą, į Maskvos valstybę plūstelėjo karo samdiniai. 1608 metų liepą ypač didelis jų būrys kirto Maskvos sieną. Jam vadovavo Usviato seniūnas Jonas Petras Sapiega, LDK kanclerio Leono Sapiegos pusbrolis.
Nuo pirmosios žygio dienos jis rūpinosi, kad būtų vedamas kampanijos dienoraštis, kuris yra vienas ankstyviausių tokio pobūdžio literatūros paminklų, sukurtų LDK piliečio.
Dienoraštyje aprašomos to meto privataus (kurį vedė ne valstybė) karo organizacijos ypatybės. Samdinių būriai nebuvo plėšikai, nepaklūstantys įsakymams. Jų drausmę prižiūrėjo būrių vadai.
Jono Petro Sapiegos dienoraštyje 1608 m. rugpjūčio 2 d. įrašyta: „Sukvietėme visus draugus konfederaciją sudaryti ir artikulus patvirtinti, po kuriais visi pasirašė savo rankomis, ir kartu jų laikytis duodami tinkamą, garbingą riterio žodį: konfederacijos iki mirties laikytis, o taip pat ir artikulams, kuriuos Jo Malonybė (J. P. Sapiega) jiems pateikė, paklusti ir jų nenusižengiant laikytis, ir visa kame Jo Malonybei paklusti...“.
Bet jau rugpjūčio 7 d. Sapiega mirtimi teisė karius, kurie plėšė maskvėnų pirklius.
Kai 1609 m. rudenį ATR valdovas su samdinių ir didikų būriais atžygiavo prie Smolensko, keli tūkstančiai ATR piliečių, tarnavę Dmitrijui II Apsišaukėliui, siautėjo Maskvos apylinkėse. Jei Zigmantas Vaza būtų pajudėjęs Maskvos link, šie žmonės būtų galėję tapti ATR valdovo priešais. Sunku pasakyti, kurią pusę būtų palaikęs ATR seimas, juk karalius jo pritarimo karo veiksmams neturėjo.
Prasta organizacija ir kariuomenės kaprizai
1609 m. spalio 4 d. ATR kariuomenė surengė pirmąjį miesto šturmą: po vienais miesto vartais sėkmingai susprogdintos minos, kitose vietose puolėjai užsiropštė ant sienų, bet viskas veltui. Kaip Leonas Sapiega rašė laiškuose, puolimą sugadino vengrų pėstininkai, atsisakę šturmuoti sienas.
Zigmantas Vaza kariuomenę vedė nepakankamai paruoštą. Daugumą jos sudarė raiteliai, kurie netiko piliai šturmuoti, o pėstininkų ir artilerijos beveik nebuvo. Vos kariuomenė priartėjo prie didžiulės ir ką tik maskvėnų perstatytos Smolensko pilies, prasidėjo pirmieji sunkumai.
Miestas atsisakė pasiduoti. Gynėjai tvirtino, kad pas juos ne ATR karalius, o Leonas Sapiega su lietuviais ateina. Kai tapo aišku, kad žygyje dalyvauja karalius, smolenskiečiai nuogąstavo: „Gerbiame jūsų valdovą, karalių [...], bet Lietuvos bijome, jie nesusivaldys, kaip ir tie kiti, kurie Maskvą plėšia.“
Senos sąskaitos su Lietuva virto stereotipine baime.
1609 m. spalio 4 d. ATR kariuomenė surengė pirmąjį miesto šturmą: po vienais miesto vartais sėkmingai susprogdintos minos, kitose vietose puolėjai užsiropštė ant sienų, bet viskas veltui. Kaip Leonas Sapiega rašė laiškuose, puolimą sugadino vengrų pėstininkai, atsisakę šturmuoti sienas.
Puolimo nesėkmė buvo skaudi, nes susproginėjo daug patrankų. Naują šturmą teko atidėti. Prasidėjo ilgas ir varginantis kasinėjimų ir minų karas, kurį kartais paįvairino derybos.
Beveik per dvejus metus trukusią miesto apgultį atsiskleidė ATR karinės organizacijos bėdos. Nors aukščiausiu karo vadu buvo karalius, bet mūšio lauke viską lėmė didikai. Karo vadovybė sudarė sąrašus, kokia tvarka judės daliniai. Karaliaus favoritams buvo suteikiamos priešakinės pozicijos, tikintis gauti grobį, tuo liko nepatenkinti kitų būrių kariai.
Dėl šių nesutarimų pagarsėjo 1610 m. rugpjūčio 21 d. šturmas. Gerai suplanuotą puolimą teko dienai atidėti, kai sužinoję rikiuotės tvarką kai kurių dalinių kariai atsisakė lipti nuo žirgų ir kautis pėsčiomis.
Aršus karių nepasitenkinimas įsiplieskė Leono Sapiegos samdinių dalinyje. Kariai iš pono pareikalavo papildomo mokesčio už dalyvavimą šturme pėsčiomis. Sapiega, žinodamas, kad garbė už šturmo sėkmę atiteks karaliaus favoritams, atsakė, kad apskritai neliepia savo kariams šturmuoti. Vadovybei šiaip ne taip pavyko samdinius nuraminti, bet vidiniai nesutarimai neišnyko.
Didinga pergalė ir didžiulės skolos
Smolensko apgulties metu matome ne tik nesėkmingus karo organizacijos atvejus. Būta ir naujovių: naudoti šifruoti (skaičiais parašyti) pranešimai, pritaikyta maskuojanti apranga. Pastaroji gudrybė suvaidino svarbų vaidmenį paskutiniame sėkmingame 1611 m. birželio 13 d. šturme.
 |
| Medalis, skirtas Smolensko paėmimui |
Kaip pasakojo karaliaus gvardijos vadas Baltramiejus Novodvorskis, apgulties metu Smolensko sienoje jis pastebėjonedidelį vandens kanalą. Žiemą apsidengęs baltos, o vasarą žalios spalvos audiniu, jis prasmukdavo į kanalą ir nupjaudavo ten grotas. Vėliau į kanalą prikišta parako. Šį susprogdinus, sienoje atsivėrė didelė skylė, pro kurią į miestą įžygiavo ATR kariai.
Tačiau grobio kariams gauti beveik nepavyko. Supratę, jog gynyba palaužta, smolenskiečiai turtą paslėpė sobore. Šis stovėjo tarp parako sandėlių. Prasidėjus gaisrui, parakas užsiliepsnojo ir soboras susprogo. Kartu su soboru į orą išlėkė ir Zigmanto Vazos viltys grobiu padengti karo išlaidas.
1611 m. liepos 24 d. Zigmantas Vaza grįžo į Vilnių. Čia jį sutiko triumfuojanti minia ir patrankų salvės. Vilnius buvo papuoštas triumfo arkomis, parašyti keli literatūriniai ir muzikiniai kūriniai, šlovinantys Z.Vazos nuopelnus ATR bei pateisinantys jo ne visada su seimu suderintus veiksmus.
Pergalė buvo didi. Kaip ir įsiskolinimai kariuomenei, kuriuos padengti teko valstybės iždui.
