Valdžios maskaradas
Valdant Vetinų dinastijos atstovams – Augustui II (1697–1733) ir jo sūnui Augustui III, valdovo reikšmė menko. Įsigalint didikų grupuotėms, Augusto III laikais šalyje įsivyravo kone bevaldystės atmosfera. Buvo išardyta 13 iš 14 seimų ir sutriko įstatymų leidyba. Augusto III bandymai reformuoti valstybės valdymą rezultatų nedavė.
Pagrindinė Augusto III, kuris buvo ne tik Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet ir Saksonijos valdovas, rezidencija buvo Drezdene. Paprastai į Abiejų Tautų Respubliką valdovas atvykdavo tik seimų metu. Padėtis Varšuvoje pasikeitė Septynerių metų karo metu, kai Augustas III buvo priverstas išvykti iš Prūsijos okupuotos Saksonijos ir 6 metus gyveno Lenkijos Karalystės sostinėje.
Įsigalint didikų grupuotėms, Augusto III laikais šalyje įsivyravo kone bevaldystės atmosfera. Buvo išardyta 13 iš 14 seimų ir sutriko įstatymų leidyba. Augusto III bandymai reformuoti valstybės valdymą rezultatų nedavė.
Varšuva tuo metu įgavo rezidencinio miesto pobūdį. Vilniuje per visą valdymo laikotarpį Augustas III nė karto neapsilankė, o į LDK pirmą kartą atvyko tik praėjus 10 metų po karūnavimo (dalyvavo Gardino seime).
Valdovo figūra, nors ir neturėjo didelės įtakos valstybės valdymui, buvo laikoma ATR valdžios įsikūnijimu. Jam tradiciškai buvo rodomi įvairūs pagarbos ženklai, pvz., kasmet visuotinai pažymimos valdovo elekcijos, karūnavimo sukaktys ir valdovo vardinės. Tai buvo aukščiausio rango valstybinės šventės.
Augusto III vardo diena buvo švenčiama Drezdene, ATR sostinėse ir kituose miestuose didikų, miesto valdžios iniciatyva bei lėšomis.
Augusto III vardinės švęstos rugpjūčio 3-iąją kartu su Baltojo erelio ordino, aukščiausio apdovanojimo ATR, švente. Šiai progai skirtos iškilmės Varšuvoje turėjo specialų ceremonialą, susijusį su ordino paskyrimu. Augustas III dažnai dalyvaudavo Varšuvos iškilmėse ir įteikdavo ordiną naujiems kavalieriams. Todėl vardinių programa buvo derinama prie valdovo pomėgių, pvz., rengtos karaliaus mėgstamos šaudymo į taikinį varžybos, o šventę baigdavo opera – kita didžioji Augusto III aistra.
Sveikinantys valdovą lenkiasi maršalui
Vilniuje valdovo vardinės švęstos be valdovo. Čia iškilmės tapo didikų grupuočių įtakos demonstravimo arena. Svarbiausia politiniame šalies gyvenime tapo Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalo figūra.
Vyriausiasis tribunolas XVIII a. buvo bene svarbiausia valstybinė institucija Vilniuje, kuriame neberezidavo valdovo dvaras ir nesirinkdavo seimai. Ši aukščiausia LDK teisinė institucija turėjo didelių galių, sprendė nuosavybės klausimus ir lėmė teismų nuosprendžius, todėl sugebėjimas įstumti savo šalininkus į Lietuvos vyriausiojo tribunolo deputatų postus ir per juos kontroliuoti tribunolo sprendimus didikams reiškė politinę persvarą LDK.
Tribunolo maršalas paprastai būdavo valdovo vardinių Vilniuje rengėjas: ta proga jis iškeldavo puotą Vyriausiojo tribunolo deputatams ir kilmingiems svečiams, pas jį pasveikinti valdovo ateidavo Vilniaus miesto valdžios atstovai, vakare vykdavo maršalo užsakyti fejerverkai, kuriuos žiūrėjo viso miesto gyventojai.
Dažniausiai vardinių iškilmės rengtos Arsenale, o fejerverkai vykdavo priešais jį, abipus Neries. Kelis kartus maršalo postą užėmus Sapiegoms ar jų įtakoje buvusiems asmenims, šventė perkelta į Sapiegų rūmus ir parką Antakalnyje.
Dažniausiai vardinių iškilmės rengtos Arsenale, o fejerverkai vykdavo priešais jį, abipus Neries.
Iškilmės, skirtos parodyti ištikimybę sostui, demonstravo rengėjų vaidmenį ir politinį svorį. Tai rodo aktyviai platinamos žinios apie iškilmes ATR spaudoje ir iškilmių aprašymuose pabrėžiamas jų rengėjų vaidmuo.
Jis buvo demonstruojamas ir šventinėse dekoracijose, pvz., Mykolo Ksavero Sapiegos surengtose valdovo vardinėse svečius pasitiko ugnelėmis žibantis užrašas virš rūmų frontono: „Šviesiausiajam Augustui Trečiajam, lenkų karaliui, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, Saksonijos elektui, teisingam, pamaldžiam, laimingam, Tėvynės tėvui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojo tribunolo maršalas kunigaikštis Mykolas Sapiega įsakė, kad šitos meistriškai padarytos ugnys [šie fejerverkai] būtų iššautos.“
Dekoracijose greta valdovo valdžios ženklų rodytos iškilmių rengėjo monogramos, herbai ir pareigybių insignijos.
Apgaulinga ramybė
Vilniaus iškilmėse Augusto III šlovinamoji retorika atrodo nuosaiki. Paprastai karališkai ikonografijai būdinga pompastika – soliarinė simbolika, antikinių dievų alegorijos, pvz., Augusto II ikonografijoje propaguotas jo, kaip Heraklio (stipraus, nenugalimo herojaus), vaizdinys. Augustui III pagerbti skirti motyvai labiau atitiko valdovo dvaro siekį išsklaidyti bajorų baimes dėl stiprios karaliaus valdžios.
Santarvės užtikrinimas buvo bene svarbiausias Augusto III vaizdinio dėmuo. Neatsitiktinai po jo mirties Vilniaus miesto valdžios surengtų egzekvijų (laidotuvių) dekoracijose valdovo monogramą lydėjo įrašas iš Šventojo Rašto: „Vadinamas Ramiuoju.“
Amžininkai Augusto III valdymo laikus vertino kaip ramybės metą. Tuo metu buvo išsaugota taika ir senos ATR sienos.
Amžininkai Augusto III valdymo laikus vertino kaip ramybės metą.
Tuo metu buvo išsaugota taika ir senos ATR sienos.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, ši ramybė buvo labai sąlyginė, nes svetimos kariuomenės nekliudomai žygiavo per LDK teritoriją ir didėjo kaimyninių šalių (ypač Rusijos) įtaka.
LDK sostinė, uoliai minėjusi valdovo sukaktis, gyveno savo politinių kovų gyvenimą, kuriame Augustas III ne visada vaidino pirmaeilį vaidmenį.
