Dažniausiai moterys verpdavo norimo storio lininius ir vilnonius siūlus. XIII amžiuje daugeliui lietuvių šeimų vertikalios audimo staklės buvo pamiršta praeitis, dominavo horizontalios, atvėrusios galimybes išausti sudėtingesnius, milo ir trinyčius, raštuotus bei languotus audinius.
Audiniai, drabužiai ir galvos apdangalai nešioti natūralios spalvos ir dažyti. Pamėgta arba labiausiai paplitusi buvo įvairių atspalvių mėlyna spalva. Dažiklio šaltinis – dažinė mėlžolė – Lietuvoje aptinkama retai, todėl buvo importuojama.
 |
| Batai, archeologų rasti Kernavėje |
Reta ir raudona audinių spalva, kurią suteikdavo importinis dažiklis, gaminamas iš dažinės raudės. Vietiniai augalai audiniams suteikdavo geltoną, šviesiai rudą ir rudą, juodą spalvą. Drabužius siuvo, kaip rodo kapuose kartais randamos adatos ir žirklės, tiek moterys, tiek vyrai.
Kaip rengtasi, kai nebuvo sagų?
Aprangą sudarė drobiniai įvairaus plonumo apatiniai ir viršutiniai, dažniausiai vilnoniai drabužiai, nešioti keliais sluoksniais. Moterys dėvėjo per galvą velkamus marškinius, ant jų vilko plonesnio audinio palaidines, spalvingus sijonus.
Sijonai (marginės) – kelios nesusiūtos, viena kitą dengiančios audinio palos, surauktos ir sujuostos ant juosmens. Sijonas dėvėtas panašiai kaip toga, vientisą audinį apsukus aplink liemenį ir permetus laisvą kraštą per petį, o kraštų sandūros vietą susegus sege.
Sijoną dengė plati puošni prijuostė. Apsigobdavo šiltomis plačiomis vilnonėmis ar kailinėmis skaromis skepetomis, būta ir lininių. Drabužius suraišiodavo raišteliais ir sujuosdavo juostomis, tvirtindavo smeigtukais, segdavo segėmis, XIV a. plito sagos.
Moterys dažnai nešiojo peilius ir odines kapšelio formos pinigines, kur laikydavo smulkmenas: adatas, siūlus. Vyrai dėvėjo marškinius ir šiltesnes palaidines, tačiau kelnės buvo sudėtingesnis drabužis nei sijonas.
Kelnės – ilgos siauros, su pridurtu liemeniu, juosiamos virvele arba juosta, aplink blauzdas apsuktos apyvarais. Vasarą galėjo būti nešiojamos trumpos kelnės – iki kelių. Šaltesniu oru dėvėtas ilgas vilnonis švarkas, ant viršaus apsivilkus storo milo sermėgą.
Populiarūs turėjo būti apsiaustai, nes Lietuvos kaimynai juos nešiojo, jų būta įvairių ilgių. Drabužių susegimo ir sujuosimo būdas nesiskyrė nuo moterų. Aukštesnių visuomenės sluoksnių vyrai juosėdavo odiniais diržais.
Šiaip diržas buvo retas aprangos priedas. Dažniau naudotos perpetės (odinė juostelė per pečius, prilaikanti marškinius, apatinį, kalaviją ar krepšį) ir juostos. Kišenių neturėta, todėl gyventojai nešiojo kapšelio formos pinigines.
Pagal Jurgį ir kepurė
Žiemą žmonės nešiojo kailinius iš avikailio arba žvėrių kailių. Prasčioko kailiniai neprilygo kunigaikščių ar didikų nei naudotomis medžiagomis, nei puošnumu ir prabanga. Štai Vytauto gaunami ar dovanojami ilgi kailiniai būdavo iš trumpaplaukių sabalų ar šermuonėlių kailių.
Buvo nešiojami kailiu į vidų, jų išorinė pusė puošta brangių audinių, šilko aplikacijomis, siuvinėta brangakmeniais ir aukso siūlais, nudažyta raudonai. Tokie kailiniai galėjo būti su rankovėmis, dėvėti kaip apsiaustas.
Jie skyrėsi nuo įprastų kailinių, siuvamų iš įvairių bet kokio plauko kailių. Galvos apdangalas buvo neatsiejama žmogaus orumo dalis, gyvybės, kuri, anot pagonių, telkėsi galvoje, simbolis ir visuomeninės padėties ženklas. Gyventojai galvas dengdavo bet kuriuo metų laiku – vyrai veltinėmis ir kailinėmis kepurėmis, moterys – kepuraitėmis, skaromis ir nuometais, puošdavosi praktiškais, kepuraites ir skaras prispaudžiančiais apgalviais.
Nešiota sezoninė odinė avalynė, pusbačiai, pusauliai ir auliniai, naginės, vyžos. Liaudis vasaras leisdavo basomis. Vyrai ir moterys pėdas bei blauzdas vyniodavo autais. Duomenų apie mezgimą Lietuvoje XIII–XIV a. neaptikta.
To meto mezginiai galėjo būti importiniai, iš Skandinavijos, kaip rodo iš ten atvežamų pirštuotų pirštinių populiarumas Dauguvos ir Dniepro prekybiniame kelyje XIII a. Iš totorių ir kitų stepių klajoklių lietuviai turėjo pažinti veltinį.
Štai prūsai iš lenkų reikalavo, kad dovanotų žirgų ir ryškiaspalvių drabužių, o Vokiečių ordino vyresnybė, dovanodama apsiaustus ir kitas dovanas žemaičių diduomenei, suminkštino jų nuožmias pagoniškas širdis ir nuteikė prieš Gedimino krikštą 1324 metais.
Gelumbė bei šilkas sušildo ir kūną, ir širdį
Drabužiai ir gausūs papuošalai vykdė sakralines, socialines funkcijas. Krikščionys kaimynai tai vertino kaip pagonybės išraišką. Rūbų spalvingumas, puošmenos ir papuošalai ilgainiui atiteko tik privilegijuotiems sluoksniams.
Lietuvių diduomenei, valdančiajai šeimai, dinastijai puošnūs, nevietinių meistrų siūti, importiniai darbužiai, brangūs papuošalai buvo svarbi socialinė, politinė, karinė aktualija, stiprinusi jų išskirtinę padėtį visuomenėje. Kokybiškesni (gelumbė), neregėtų (šilko) ar naujų (veliūras, aksomas) medžiagų, ryškesnių, įvairesnių spalvų audiniai ir drabužiai puošė vadų kariauninkus, didžiųjų kunigaikščių dvariškius, ištikimus bajorus (baronus, satrapus).
Štai prūsai iš lenkų reikalavo, kad dovanotų žirgų ir ryškiaspalvių drabužių, o Vokiečių ordino vyresnybė, dovanodama apsiaustus ir kitas dovanas žemaičių diduomenei, suminkštino jų nuožmias pagoniškas širdis ir nuteikė prieš Gedimino krikštą 1324 metais.
Pirkliai iš Rygos, Rytų ir Vakarų šalių atveždavo pageidaujamus audinius, kuriuos, kaip rodo brangių audinių rietimų XIV a. plombų radiniai Vilniaus žemutinėje pilyje, Kernavėje ir Trakuose, įsigydavo tik aukščiausia diduomenė.
Prabangūs audiniai ir drabužiai didiesiems kunigaikščiams buvo puikios dovanos, kurias nuo savo valdovų įteikdavo svečiai ir užsienio pasiuntiniai.
Karališka apranga
XIV a. I pusėje vakarietiškos aprangos mados pasiekė Gediminaičių dvarą. Rygos auksakalys Gediminui gamino papuošalus. Keliaujantys siuvėjai iš Rygos it Palangos juzės galėjo siūti ir drabužius. Apranga jau buvo derinama su luominės kasdienybės, reprezentacijos ir ceremonijų reikalavimais. XIV amžiaus II p. kunigaikščių antspaudai valdovus vaizduoja riteriška apranga, Gedimino antspaudo, prikabinto prie vieno 1323 m. į Vakarus siųsto laiško, aprašymas pateikia reprezentatyvią karaliaus laikyseną: sėdi soste, rankose laiko skeptrą ir karūną.
Apranga neaprašyta, bet turėjo būti tinkama XIV a. valdovams: ilga palaidinė (tunika) su rankovėmis, apsiaustas. Taip aprengtas Vytautas majestotiniame antspaude.
Jo apsiaustas – su kailine (šermuonėlio?) pelerina. Gediminaičių dinastijos reprezentacinės aprangos audinių spalvos – tradicinės Europos valdovų dvarų kontekste: juoda, raudona, purpurinė, geltona (auksinė).
Po antrojo krikšto (1387 m.) liaudis vis mažiau dabinosi papuošalais, iki baltos, pilkos ir rudos vienodėjo drabužių spalvos. Dėvėti spalvingus drabužius tapo nerašyta bajorijos luomo privilegija.
