Nepaisydamas pralošusiojo įkalbinėjimų lošti toliau, J. Stefanovskis išėjo iš V. Ramanausko namų ir, nuėjęs pas miestelėną Petrą Kaklių, paprašė alaus. P.Kaklius alaus nedavė, nes J.Stefanovskis nebuvo sumokėjęs už anksčiau išgertą alų.
Pražūtingas azartas
Laukdamas, kol šeimininkas persigalvos, J.Stefanovskis įsitaisė ant klėties. Ten jį susirado J.Šimonovskis ir reikalavo
 |
| XVI a. Lietuvoje naudotos lenkiškos kortos |
leisti jam atsilošti. Vyrai susiginčijo, apsižodžiavo ir kantrybės netekęs J.Šimonovskis lazda mirtinai sumušė J.Stefanovskį.
Suvokęs, ką padarė, žudikas puolė bėgti, bet tenubėgo pora mylių. Buvo sučiuptas ir pono (dominijos) teismo nuteistas mirties bausme. Iš pirmo žvilgsnio, nekaltas žaidimas popierėliais visur kėlė aistras, kartais nešusias dideles nelaimes.
J.Stefanovskis įsitaisė ant klėties. Ten jį susirado J.Šimonovskis ir pareikalavo leisti jam atsilošti. Vyrai susiginčijo, apsižodžiavo ir kantrybės netekęs J.Šimonovskis lazda mirtinai sumušė J.Stefanovskį.
Žaidimą nuo pat atsiradimo lydi aistros ir draudimai
Šiuolaikinių žaidybinių kortų istorijos pradžia yra mįslinga, kaip ir visais laikais kortose vaizduojami simboliai bei figūros. Mokslininkai jau beveik šimtmetį ginčijasi dėl kortų kilmės ir pritapimo Europoje.
Kortos žemyne pasirodė ne vėliau kaip XIV amžiuje. Pirmosios užuominos apie jas randamos Šiaurės Italijos ir Pietų Vokietijos miestų istorijos šaltiniuose. Ankstyvosios kortos buvo perpiešiamos rankomis (kaip ir iliuminuojami rankraščiai), todėl buvo brangios ir ne kiekvienam prieinamos.
Atrodo, ankstyvuoju laikotarpiu kortos plito tarp miestiečių, todėl į išsilavinusių žmonių akiratį pakliuvo ne iš karto. Štai kodėl XIV a. žinios apie jas skurdžios. Dažniausia tai įvairūs draudimai ir Limo azartui pasidavusių žmonių pabarimai. XV amžiuje žaidimams kortomis populiarėjant, atsirado profesionalūs kortų gamybos meistrai, graviravimo specialistai, kurių darbai prilygo meno kūriniams. Kortomis lošti ėmė kilmingieji, o XVII a. daug kur kortos pakliuvo ir į valstiečių rankas.
Į Lietuvą kortos turėjo atkeliauti iš Vokietijos per Lenkiją, kur kortas išpopuliarino vokiečiai. Tai liudija XV a. vid. paplitusių kortų kaladės dydis (kortų skaičiaus – vokiečiams būdinga 48 kortų kaladė) ir kortų vaizdai. Pastarieji dažnai vaizdavo buitines, neretai komiškas ar net vulgarias scenas.
Pirmas kortų paminėjimas Lenkijoje datuojamas 1452 m., kai Krokuvos universitete šis žaidimas buvo uždraustas. XV–XVI amžių sandūroje Krokuvoje atsirado kortų gamintojai (kortininkai – kartenmacher, kartenmaler, cartarius, chartarius).
Kaip tik tada šis žaidimas išpopuliarėjo tarp miestiečių ir kilmingųjų. Pasakojama, kad 1501 m. kelionės iš Silezijos į Krokuvą metu būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis vakarais pliekė kortomis. O pranciškonas Thomas Murneris studentų logikos ir atminties pratyboms 1507 m. Krokuvoje išleido knygą „Logica Memorativa“, kurią iliustravo kortomis.
ieną ankstyvą užuominą apie kortas Lietuvoje aptinkame 1549 m. datuotame Mikalojaus Radvilos Juodojo laiške: didikas paniekinamai mini kortuotojus, kurie gviešiasi valstybinių pareigybių.
Maždaug tuo metu kortos pasiekė ir Lietuvą bei išpopuliarėjo tarp bajorų. Vieną ankstyvą užuominą apie kortas Lietuvoje aptinkame 1549 m. datuotame Mikalojaus Radvilos Juodojo laiške: didikas paniekinamai mini kortuotojus, kurie gviešiasi valstybinių pareigybių.
XVI amžiaus vid. Lietuvoje dažniausiai, matyt, buvo naudojamos lenkiškos kortos, nors pirmosios, pakliuvusios į kraštą, galėjo būti ir vokiškos. Lenkiškos nuo vokiškų kortų skyrėsi meniniu apipavidalinimu.
Negausūs lenkiškų kortų išlikę pavyzdžiai rodo, kad kortose vyravo bajoriški ir kariniai siužetai. Vokiškose kortose dažnai vaizduotų miesto ir kaimo liaudies buities scenų čia nėra. Vokiškų kortų apipavidalinimas dažnai būdavo meniškesnis, o jų siužetai (ar detalės) būdavo panaudojami dekoruojant įvairius buities gaminius.
Štai viename Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose (Vilniuje) rastame koklyje pavaizduota komiška scena: du kiškiai kepa ant iešmo pakabintą medžioklį. Identišką siužetą matome XVI a. pr. Niurnbergo kortų meistro Erhardo Schöno kortų kaladės lapų šešiaakės vaizdelyje.
Kortų evoliucija: kas lėmė spalvas ir „damos“ atsiradimą?
XVI a. Lietuvoje naudotos kortos skyrėsi nuo šiuolaikinių. Simbolių reikšmės ir kortų hierarchija laikui bėgant nedaug keitėsi.
Tik XIX a. Anglijoje atsirado vėliau paplitusi tradicija kortos paveikslą skelti pusiau ir kartu su simboliais vaizduoti iš abiejų kortos galų. Senosiose kortose vaizdas buvo vientisas ir priminė paveikslėlį. Kaip ir šiuolaikinėse kaladėse kortų rūšys buvo keturios – varpeliai (mūsų būgnai, dzvonkai), širdys (čirvai), gilės (kryžiai) ir lapai (pikai, vynai).
Ilgą laiką kortų simboliai buvo ne raudoni ir juodi (kaip dabar), o raudoni (širdys ir būgnai) ir žali (gilės ir lapai). Dar ir XVI a. Europos kraštuose neretai kai kurie simboliai buvo keičiami kitais, bet minėti keturi liko populiariausi.
Ilgą laiką kortų simboliai buvo ne raudoni ir juodi (kaip dabar), o raudoni (širdys ir būgnai) ir žali (gilės ir lapai). Dar ir XVI a. Europos kraštuose neretai kai kurie simboliai buvo keičiami kitais, bet minėti keturi liko populiariausi. Lenkiškų kortų kaladėje dažniausia būdavo 36 kortos, t. y. kiekvienos rūšies po 9: tūzas, karalius, vyresnysis valetas (wyżnik), jaunesnysis valetas (niżnik).
Kartais šios kortos buvo vadinamos riteriais ir ginklanešiais, bet dažniausiai – aukštesniaisiais ir žemesniaisiais. Išoriškai karalius ir valetus buvo sunku atskirti, nes visose kortose vaizduoti vyrai. Karaliai išsiskirdavo karūnomis arba sėdėdavo ant žirgo. O vyresnysis valetas nuo jaunesniojo skyrėsi tuo, kad vyresniojo simbolis buvo žymimas viršuje, o žemesniojo – apačioje.
Kortų kaladės sudėtis ir figūros pasikeitė XVII a. pabaigoje. Tuo metu Abiejų Tautų Respublikoje šalia vietinių ėmė plisti prancūziškos kortos ir prancūziški žaidimai.
Didžiausias pasikeitimas prancūziškoje kortų kaladėje buvo tas, kad vietoje vieno valeto atsirado dama. Be to, XVII a. II p. Prancūzijoje, išaugus kortų poreikiui, jos imtos gaminti manufaktūrose, panaudojant to meto spausdinimo techniką, todėl vis dažniau žaliosios kortos (gilės ir lapai) buvo dažomi ne žalia, o paprastesne juoda spalva.
Nors kol kas nežinomi apie 1695 m. Vilniuje veikusios kortų dirbtuvės (kortinės) ir XVIII a. pab. prie Gardino veikusių kortų manufaktūrų produktų pavyzdžiai, kitos to laiko lenkiškos kortos kelia įspūdį, jog prancūziškos gamybos naujovės nekeitė vietos gamintojų tradicijos: kaladėse nebuvo damos, o žalia spalva ir toliau naudota gilių ir lapų simboliams žymėti.
Daug XV–XVIII a. kortų žaidimų žinome tik iš pavadinimų. Dažniausia jie būdavo bendri visai Europai, bet jų pavadinimai ir žaidimo taisyklės skirtinguose kraštuose būdavo keičiamos. Todėl dažniausiai žinome tik kai kurias šių žaidimų taisykles.
Nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pab. kortų žaidimų madas diktavo karalių rūmai. Išliko duomenų, kad beveik visi šio laikotarpio ATR valdovai aistringai lošė kortomis. ATR ypač ilgai (nuo XVI a.) buvo žaidžiamas Pikietas ir Flus (arba Fluks); XVII a. paplito Baseta (Basseta), o nuolat dideles sumas pralošinėjęs Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis, matyt, dažniausiai „pliekė“ Faraoną.
