Skirtingas judėjų ir krikščionių požiūris į palūkanas
Lupikavimas – palūkanų už paskolintus pinigus ėmimas – krikščioniškoje Europoje buvo laikomas ne tik nuodėme, bet ir nusikaltimu. Dvasininkai tokį požiūrį grindė Kristaus mokymu: „Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. <...> Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“ (Lk 6, 35-36.)
Ne kartą buvo mėginama uždrausti imti palūkanas, o vėliau apriboti jas iki 10 metinių procentų nuo paskolintos sumos.
Drausdamas lupikavimą tarp žydų, judaizmas leido žydams imti palūkanas ne iš žydų (gojų): „Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų.“ (Įst 23, 21.)
Tačiau žydų religinė praktika buvo kitokia. Drausdamas lupikavimą tarp žydų, judaizmas leido žydams imti palūkanas ne iš žydų (gojų): „Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų.“ (Įst 23, 21.)
Šis skirtingas skolininkų traktavimas žydams teikė pranašumą viduramžių kredito sistemoje. Tačiau jis sukėlė vieną didžiausių prieštaravimų tarp krikščionių ir žydų, kurį „Venecijos pirklyje“ puikiai išreiškė provokuojanti Šailoko replika apie savo varžovą Antonijų:
Aš nekenčiu krikščionių, na o šito
Aš dvigubai neapkenčiu dėl to,
Kad jis per savo šunišką kvailumą
Pradėjo skolint pinigus dykai,
Numušdamas Venecijoj palūkanas <...>.
Jis neapkenčia mūs šventos tautos.
Pirklių susirinkimuose apšaukia
Baisiausiu lupikautoju mane,
O dorą mano pelną – plėšimu.
Būk prakeikta manoji giminė,
Jei tai neatsirūgs jam.
(Iš anglų k. vertė Vytautas Bložė)
Tačiau pinigų skolinimą reglamentuojančios normos buvo laužomos. Bankininkai krikščionys galėjo nuslėpti dideles palūkanas, nerodydami sumų, kurias paskolino, o tik tas, kurios buvo sugrąžintos.
Pinigus skolinę žydai sulaukdavo didesnės neapykantos todėl, kad skolino mažesnes sumas žemesniems visuomenės sluoksniams. Nepaisant to, žydų vaidmuo klostantis kredito sistemai ir bankininkystei Europoje buvo svarbus.
Plūsteli ekonomikos kraujas
LDK visuomenės religinis pakantumas ir silpnas vėlyvųjų viduramžių valstybės ūkis atvėrė plačias ekonomines, ypač kreditines veiklos galimybes žydams. Pastarieji čia pradėjo kurtis XIV amžiuje - 1388 m. Lietuvoje jau gyveno Lietuvos Brastos ir Gardino žydų bendruomenės.
LDK įsikūrę žydai pritaikė ekonominės veiklos įgūdžius, tarp jų – ir kreditą. 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegija Brastos žydams kaip galimas ekonominės veiklos formas apibrėžė būtent prekybą ir kreditą – skolinimą už pinigus.
Tai buvo svarbiausia žydų veikla Vakarų Europoje. Lietuvos valdovams ir didikams ši nauja socialinė grupė buvo naudinga, nes nuolatos didėjo grynųjų pinigų, kurių reikėjo reprezentacijai ir karo tikslams, poreikis.
Žydai gabeno ir prabangos prekes (audinius, prieskonius, prabangius amatininkų dirbinius), kurių troško valdovas ir stiprėjanti diduomenė. Žydai Lietuvoje tapo socialine grupe, kuri ėmėsi kredito operacijų ir padėjo pagrindus šiam verslui.
Kredito sistema Lietuvoje formavosi XIV a. pab., įsikūrus pirmosioms Lietuvos Brastos ir Gardino žydų bendruomenėms. Tačiau žinių šaltiniuose apie kredito operacijas Lietuvoje iki XV a. II pusės nėra daug. Kaip galima 1495 m. žydų išvarymo iš Lietuvos priežastis nurodoma didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir diduomenės skola žydams.
Aleksandro dvaro sąskaitų knygos rodo, kad valdovui nuolat stigo grynųjų pinigų atsiskaityti su dvarionimis ir pirkliais, todėl jis privalėjo skolintis. Pinigų reikėjo ir miestiečiams, kurie vykdė prekybines operacijas.
Aleksandro dvaro sąskaitų knygos rodo, kad valdovui nuolat stigo grynųjų pinigų atsiskaityti su dvarionimis ir pirkliais, todėl jis privalėjo skolintis.
Tokią situaciją XII a. puikiai apibūdina prancūzų teologas ir poetas Alanas iš Lilio: „Cezaris šiandien nieko nereiškia – pinigai dabar yra viskas.“ Pinigų reikšmė vis didėjo bei netrukus virto miesto sinonimu.
Žydų pranašumas prieš kitus kreditorius buvo tas, kad jie ne visuomet reikalaudavo pinigus grąžinti grynaisiais. Kartais būdavo atsiskaitoma produktais: druska, medumi, javais. Esant neišplėtotiems piniginiams santykiams, valstybės iždui taip būdavo patogiau. Ne visuomet Lietuvos valdovai rasdavo kreditorių savo šalyje, todėl skolindavosi iš užsienio. Štai Vytautas 1390–1392 m. kariaudamas su Jogaila skolinosi iš Vokiečių ordino.
Skola – ne „rona“
Būtina paminėti garsų XV a. II p. – XVI a. I p. LDK žydų verslininką Michelį Jozefovičių. Jo brolis Abraomas, priėmęs krikščionių tikėjimą, net tapo LDK iždininku. Negausūs M.Jozefovičiaus kreditavimo šaltiniai rodo, kad ši veikla jam kėlė nemažai sunkumų.
Išlikę aktai liudija, jog vyravo kreditavimas prekėmis ir pinigais, dėl negražintų skolų žydų verslininkui kilo rūpesčių. Reikėjo ieškoti besislapstančių skolininkų, kreiptis į teismus, laukti skolų grąžinimo. Verslininkas teikė kredito paslaugas, nes siekė pelnyti didžiojo kunigaikščio prielankumą ir gauti daugiau privilegijų.
Tarp nuolatinių M.Jozefovičiaus skolininkų buvo valdovas Žygimantas Senasis, mėgęs skolas grąžinti iš nuompinigių (išnuomodavo kokį nors objektą – muitinę ar smuklę). Didžioji dalis kredito sutarčių buvo konfidencialios, jos nepateko į šaltinius. Aktai, atskleidžiantys verslininko kreditinę veiklą, yra vėlyvi ir rodo jo finansinį patyrimą.
Su kredito operacijomis buvo glaudžiai susijęs vekselis (wechsel – vok. kalba). Lietuvoje vekseliai nebuvo plačiai paplitę, tačiau žinomas Jogailos išduotas Vytautui vekselis, kuriuo įpareigojama jam sumokėti 500 gryno sidabro rublių.
Lietuvoje vekseliai nebuvo plačiai paplitę, tačiau žinomas Jogailos išduotas Vytautui vekselis, kuriuo įpareigojama jam sumokėti 500 gryno sidabro rublių.
Vekseliu Lietuvoje nepasitikėta, todėl valdovas už skolas dažnai įkeisdavo savo dvarus. Tokiu būdu plėtėsi kai kurių didikų žemėvalda. Žydai iš skolininkų reikalaudavo užstato, o ne vekselio.
Taigi kredito sistemos formavimasis Lietuvoje nors ir vėlavo, palyginti su Vakarų Europa, tačiau jau žinota nuo XIV a. pabaigos.
Svarbiausi kreditoriai XV–XVI a. Lietuvoje buvo žydai. Vėliau į šį verslą įsitraukė diduomenė, Bažnyčia ir vienuolynai. Kredito operacijos buvo svarbios pirkliams ir miestų raidai, valdovui, kuris skolinosi karo reikmėms, ir didikams, kurie rūpinosi reprezentacija. Nuo XV a. grynųjų pinigų poreikis Lietuvoje nuolat augo.
