XVII amžiaus vid. dokumentai šioje vietovėje mini jau senyvo amžiaus Samuelį Daugirdą ir jo sūnus. Veikiausiai tai – mūsų poetas, o ne jo bendrapavardis. Tačiau apie S.Daugirdo gyvenimą žinių beveik nėra. Gimti jis turėjo XVI a. pabaigoje. Vedė bajoraitę Grigaravičiūtę, tačiau 1624 m. buvo našlys su mažais vaikais.
Apie tai patiriame iš S.Daugirdo dedikacijos svainei Kristinai Grigaravičiūtei-Ruckienei. Dedikacija išspausdinta jo pirmojoje knygelėje „Istorija apie Zuzaną ir vieną motiną, su septyniais sūnumis Antiocho nukankintą“.
Ši knygelė, kaip byloja jos pavadinimas, skirta žymioms Biblijos moterims, ją 1624 m. Liubčioje išleido LDK kalvinistų spaustuvininkas, neretai tituluotas ir Kristupo II Radvilos „tarnu“, Petras Blastus Kmita.
Ši knygelė, kaip byloja jos pavadinimas, skirta žymioms Biblijos moterims, ją 1624 m. Liubčioje išleido LDK kalvinistų spaustuvininkas, neretai tituluotas ir Kristupo II Radvilos arba Kristupo Radvilos Jaunesniojo „tarnu“, Petras Blastus Kmita.
Toje pačioje spaustuvėje dienos šviesą išvydo dar dvi S.Daugirdo knygelės – pagal Senojo Testamento “Pradžios knygą“ sueiliuotas pasakojimas Istorija apie Juozapą (1625 m.) ir svarbiausia – eiliuota LDK istorija „Genealogija, arba Trumpas didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir jų didžių bei narsių karo žygių aprašymas, kadaise Motiejaus Stryjkovskio sukurtas, o dabar atnaujintas ir vėl išleistas Samuelio Daugirdo iš Pagaujo“ (1626 m.).
Skambus rimas ir abejotini faktai
„Genealogija“ buvo ne originalus kūrinys, bet M.Stryjkovskio istorinės poemos „Dorybės šauklys“ (1574) vienos dalies (VIII skyriaus) laisvas pakartojimas.
Minėtas skyrius yra seniausia glausta spausdinta LDK istorija. S.Daugirdas sklandžiau sueiliuoja ir šį bei tą savaip interpretuoja. Jis pakartoja M.Stryjkovskio pasakojimą apie lietuvių kilmę iš senovės germanų ir romėnų (Palemono), tačiau pabrėžia LDK lietuviškumą: ten, kur M.Stryjkovskis mini „lietuvius ir rusėnus“, mūsų poetas palieka tik „lietuvius“.
S.Daugirdas reabilituoja sąmokslo prieš Žygimantą Kęstutaitį dalyvį – Vilniaus vaivadą Joną Daugirdą. Priešingai nei M.Stryjkovskio poemoje, pabrėžiamas šio valdovo žiaurumas. Sugalvojama ir papildoma Žygimantą demonizuojanti detalė: esą jo prijaukintas lokys draskė žmones. Tai turbūt makabriškiausias Žygimanto Kęstutaičio paveikslas visoje Lietuvos raštijoje.
Jo atsiradimą galima aiškinti dvejopai. Viena vertus, poetas Vilniaus vaivadą laikė savo protėviu. Toks tapatinimasis su įžymiais praeities didikais nebuvo išskirtinis, nes visai LDK bajorijai buvo būdinga ieškoti „garbingų šaknų“.
Kova su tironišku valdovu – būdinga Lietuvos ir Lenkijos kalvinistų nuostata. Nemažai LDK reformatų (tarp jų – Kristupo II Radvilos brolis Jonušas) 1606–1607 m. dalyvavo vadinamajame Zebžidovskio maište prieš Kontrreformaciją rėmusį, absoliutizmo siekių turėjusį karalių Zigmantą Vazą.
Antra vertus, kova su tironišku valdovu – būdinga Lietuvos ir Lenkijos kalvinistų nuostata. Nemažai LDK reformatų (tarp jų – Kristupo II Radvilos brolis Jonušas) 1606–1607 m. dalyvavo vadinamajame Zebžidovskio maište prieš Kontrreformaciją rėmusį, absoliutizmo siekių turėjusį karalių Zigmantą Vazą.
S.Daugirdas buvo geresnis poetas už M.Stryjkovskį, tačiau istorikas – menkas. Genealogijoje jis pakartojo visas pirmtako klaidas, net ir tas, kurias savo Kronikoje (1582 m.) M.Stryjkovskis ištaisė.
Skurdus ir pasitelktų šaltinių repertuaras – „Dorybės šauklio“ poema ir Martyno Kromerio kronikos vertimas į lenkų kalbą (1611).
Radvilų dvaro poetas
Istoriografiniu aspektu įdomesnė yra poemos pratarmė, dedikuota Kristupui II Radvilai. Čia anonsuojamas Genealogijos turinys. Išryškinama Radvilų giminės „misija“ LDK nuo pagonybės laikų, ypač iškeliami Lietuvos lauko etmono Kristupo II Radvilos ir jo tėvo Kristupo Radvilos Perkūno kariniai bei politiniai nuopelnai valstybei.
Dar neišdrįstama pasakyti balsiai, kad Radvilų giminės istorija yra LDK istorijos santrauka. Tai XVII a. II p. Boguslavo Radvilos gyvenime padarys kitas Radvilų dvaro rašytojas Samuelis Pšipkovskis.
Verta prisiminti Kristupo II Radvilos suformuluotą istoriografinę programą. Ją „iš kunigaikščio lūpų“ užrašė jo tarnybininkas literatas Petras Kochlevskis. Programos esmė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Radvilų giminės aukštinimas.
Pasakojama apie Gustavo II Adolfo skubų pasitraukimą iš Šiaurės Lietuvos 1625 m. rudenį, sužinojus, jog atvyksta Radvilos vadovaujamos pajėgos.
Taigi pratarmė parodo glaudžias sąsajas su Radvilos aplinka. Kai kurios joje minimos detalės apie 1600–1629 m. Abiejų Tautų Respublikos karo prieš Švediją dėl Livonijos įvykius sutampa su etmono dienoraštyje minimais dalykais – štai pasakojama apie Gustavo II Adolfo skubų pasitraukimą iš Šiaurės Lietuvos 1625 m. rudenį, sužinojus, jog atvyksta Radvilos vadovaujamos pajėgos.
O padėtis buvo nepalanki. Švedijos karalius klastingai prisidengė derybomis ir Livonijoje sutelkė kariuomenę, o 1625 m. liepą pradėjo veržtis į ATR teritoriją. Tačiau Zigmantas Vaza visų nuostabai didžiuoju etmonu paskyrė ne žinomą karį – Lietuvos lauko etmoną Kristupą Radvilą, bet karvedžio patirties neturintį, 68 metų Vilniaus vaivadą Leoną Sapiegą.
Jėgos buvo suskaidytos, veiksmai dėl vadų tarpusavio konkurencijos prastai koordinuoti. Švedų žygis gilyn į Lietuvą buvo sulaikytas tik Radvilos greitų, pasiaukojančių veiksmų dėka: operatyviai savo lėšomis sutelkęs karius, jis sustabdė priešo veržimąsi. Radvila siekė perimti vadovavimą visai kariuomenei. Viešoji krašto nuomonė buvo jam palanki, tačiau Sapiegos ambicijos ir karaliaus nepasitikėjimas buvo neįveikiami.
Išlikusiame 1627 m. liepos 18 d. Radvilos pareigūno laiške kunigaikščiui minimas „Ponas Daugirdas, kuris eiles rašo“ ir pastaba, kad jam išmokėta 100 auksinų.
Matyt, „Genealogijos“ išleidimu (nepriklausomai nuo S. Daugirdo pradinių intencijų „atnaujinti“ M.Stryjkovskio poemą) siekta propagandinio poveikio. Tai patvirtintų ir skubotą darbą liudijantys rimti spaudos defektai, esantys visuose šiuo metu žinomuose knygelės egzemplioriuose.
Nežinia, ar poetas dalyvavo karo veiksmuose, tačiau už savo tarnybą (matyt, ne vien už eiles) jis Radvilos dvare gavo atlyginimą.
Išlikusiame 1627 m. liepos 18 d. Radvilos pareigūno laiške kunigaikščiui minimas „Ponas Daugirdas, kuris eiles rašo“ ir pastaba, kad jam išmokėta 100 auksinų. Atrodo, mūsų poeto metinis atlygis buvo 100 auksinų. Daug tai ar mažai? Elitinių kariuomenės dalinių kario, husaro, atlygį 1620 m. sudarė 120 auksinų. O ši tarnyba buvo rizikinga, ginkluotė ir žirgas kainavo nepigiai.
Taigi S. Daugirdas buvo tiesiogine to žodžio reikšme Radvilos dvaro poetas. Tačiau ar dėl to jo kūryba mums neįdomi?
