Klajūniškas išsilavinimas
Kunigaikščio M.K.Radvilos vaikystė prabėgo Šiaurės karo metais, jam teko su tėvais daug klajoti po Europą. Politikos įvykiuose jis dalyvavo nuo jaunų dienų. 1716 metais, būdamas 14 metų, jis atvyko į Tarnogrodo konfederacijos priėmimą, kur jam buvo suteiktas patentas šarvuočių vėliavai.
M.K.Radvila su tėvais važinėjo po seimus ir tribunolus. Pasakojama, kad jis įsimylėjo karalaičio Jokūbo Sobieskio dukterį Karoliną, bet motina prieštaravo tokiai santuokai, o jis pakluso.
Aplankė Berlyną, kur buvo pristatytas karaliui Frydrichui Vilhelmui I. Vėliau kartu su Anhalto kunigaikščiu M.K.Radvila dalyvavo medžioklėje, kur pasižymėjo taiklumu: sumedžiojo 16 šernų ir 3 stirnas.
Kunigaikštis anksti liko be tėvo
1721 metais M.K.Radvila išvyko į kelionę po Vakarų Europos šalis. Aplankė Berlyną, kur buvo pristatytas karaliui Frydrichui Vilhelmui I. Vėliau kartu su Anhalto kunigaikščiu M.K.Radvila dalyvavo medžioklėje, kur pasižymėjo taiklumu: sumedžiojo 16 šernų ir 3 stirnas. Leipcige mokėsi prancūziškų šokių. Drezdene puikiai pasirodė Užgavėnių proga surengtoje karuselėje (taip vadinosi keletas Drezdene vykusių atrakcionų), laimėjo ne vieną turnyrą.
Po to M.K.Radvila aplankė Vieną, Miuncheną, Manheimą, plaukė Reinu specialiai jam paruošta jachta. Kelionės metu keletą kartų vos nenuskendo, todėl kunigaikštis nutraukė išvyką. Keliautojas pasiekė Hagą, vėliau Amsterdamą. Keletą mėnesių M.K.Radvila gyveno Paryžiuje, Sen Žermeno priemiesčio viešbutyje.
Prancūzijos sostinėje mokėsi matematikos, fechtavimo, jodinėjimo ir šokių, kartu su Liudviku XV dalyvavo medžioklėse. Įvairūs užsienio didikai jam siūlė į žmonas Vakarų Europos aristokrates, bet kunigaikštis jų atsisakė.
Grįžęs namo, 1725 m. M.K.Radvila vedė Prancišką Uršulę Višniovecką (Franciszka Urszula Wiśniowiecka), kuri buvo Mykolo Kaributo Višnioveckio brolio, Krokuvos vaivados Jonušo dukra. Kunigaikštis nuolat vyko į seimus, buvo ištikimas Saksonijos dinastijai, bet apie jo aktyvią valstybinę veiklą ir didelius nuopelnus Tėvynės labui nėra žinoma.
Jis dažnai lankėsi Saksonijoje ir dalyvavo priėmimuose, stebėjo manevrus, žvalgėsi sidabro kasyklose.
Gyvybei pavojingos pažiūros
Labiausiai M.K.Radvila pasižymėjo kovodamas už karalių Augustą III prieš karaliaus Stanislovo Leščinskio šalininkus 1733–1736 metais. 1733 metų pradžioje mirus Augustui II, atvirai pasisakyti prieš S.Leščinskio kandidatūrą buvo pavojinga, bet kunigaikštis nuomonę reiškė atvirai. Kartą jį, vykstantį į Naugarduko seimelį, apšaudė politiniai priešininkai, bet kunigaikštis liko gyvas ir sveikas, nors keli jį lydėję asmenys buvo nukauti.
Kai šis valdovas įžengė Krokuvon, ketindamas karūnuotis, M.K.Radvila jį lydėjo ant balto turkiško žirgo.
Prieš valdovo rinkimus kunigaikštis su kitais Stanislovo Leščinskio priešininkais apsistojo Varšuvos priemiestyje Pragoje, dešinėje Vyslos pusėje. Tuo metu Senatas paskelbė už upės susirinkusius Tėvynės išdavikais ir bandė pulti. Tačiau atvyko Rusijos imperijos kariuomenė ir jai palankūs didikai bei bajorai karaliumi išrinko Augustą III.
Kai šis valdovas įžengė Krokuvon, ketindamas karūnuotis, M.K.Radvila jį lydėjo ant balto turkiško žirgo. Susijungęs su uošvio Mykolo Kaributo Višnioveckio Lietuvos kariuomenės pajėgomis ir Rusijos imperijos kariuomene, jis nugalėjo S.Leščinskio šalininkus Lietuvoje ir privertė juos palikti šalį.
Didžiausias smūgis priešininkams buvo suduotas ties Sielcais (tuometis Gardino pavietas) 1734 m. pabaigoje. Nors kartu su M.K.Radvila prieš S.Leščinskio šalininkus kovojo ir kiti jo giminės nariai bei jų šalininkai, ne visiems tokia pozicija buvo priimtina.
Daugelis (kai kas minėjo, kad net jo motina) buvo didžiai susikrimtę, kad tokių žymių giminių palikuonys, padedami svetimos kariuomenės, šalyje įvedinėja savo valdžią.
Pasibaigus tarpusavio kovoms M.K.Radvilą pagerbė Augustas III. Kunigaikštis kopė karjeros laiptais, tapo Trakų vaivada, vėliau Vilniaus kaštelionu (pilininku) ir vaivada bei LDK etmonu.
Žuvelė tampa stambia žuvimi
Pasibaigus tarpusavio kovoms M.K.Radvilą pagerbė Augustas III. Kunigaikštis kopė karjeros laiptais, tapo Trakų vaivada, vėliau Vilniaus kaštelionu (pilininku) ir vaivada bei LDK etmonu.
Kaip etmonas jis pasižymėjo, švelniai tariant, nelabai. Jo kariuomenė galėjo kovoti tik su sukilusiais valstiečiais, o kautis su priešo kariuomenėmis buvo nepasirengusi. Tiesa, tiesioginių karų nevyko, bet per LDK žygiavo į kovas su Prūsija Rusijos imperijos kariuomenė, o prūsai grobė Lietuvoje kareivius.
Yra likęs ir jo išleistas įsakymų kariuomenei rinkinys, tačiau naujausių karo meno ir mokslų pasiekimų knygoje nerastume. Tiesa, šio etmono laikais šarvuočių ir husarų vėliavos gavo naujas uniformas.
M.K.Radvila politika ne itin domėjosi, bet jis priklausė Potockių grupuotei, kuri varžėsi su Čartoriskiais, siekusiais reformų valstybėje. Kunigaikštis buvo ramaus būdo ir su priešininkų stovyklos nariais sugyveno gražiuoju (tuo skyrėsi nuo savo sūnaus Karolio Stanislovo Radvilos).
Žuvelės pravardę jis gavo, nes mėgo vieną posakį (lenk. Rybeńko – Žuvelė). Teigiama, kad būtent taip jis kreipdavosi į moteris.
Amžininkas memuaristas Marcinas Matuszewiczius apibūdino šį didiką kaip riboto proto, bet visada ištikimą Abiejų Tautų Respublikos interesams. Buvo dievobaimingas, teisingas ir ypač geras.
Pasak istorikų, buvo konservatyvus (sarmatas), be polėkio, iniciatyvos ir intelekto. Kariuomenės paradai tarnavo jam kaip susirinkimų, po kurių vykdavo didelės išgertuvės, vieta.
Nuveikė ir gerų darbų. 1750 metais iš Senato tarybos M. K. Radvila gavo 10 000 auksinų Vilniui, kurio ekonominė padėtis buvo itin sunki. Rėmė menininkus. Savo pirmai žmonai Uršulei Radvilienei kunigaikštis sudarė sąlygas rašyti dramos kūrinius ir kurti spektaklius Nesvyžiaus rūmų scenoje.
M.K.Radvila rūpinosi savo valdų Nesvyžiuje gyventojų gerove, stiprino karinę šios privačios teritorijos galią. Rengė Nesvyžiaus miestiečiams šaudymo į taikinį varžybas. Kai kilo konfliktas dėl Žulkevo valdų, M.K.Radvila ginklu privertė Sandomiro vaivadą kunigaikštį Joną Tarlą atiduoti jas.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais kunigaikštis daug puotavo ir medžiojo.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais kunigaikštis daug puotavo ir medžiojo. Kai atvyko karalaitis Karolis, kunigaikštis jam parodė baletą ir vaidinimą, surengė didelę medžioklę. Puotomis LDK etmonas pasižymėjo mažiau nei jo sūnus K.S.Radvila.
Nors kunigaikštis visuomenėje užėmė aukštą vietą ir buvo turtingas, apie jį žinoma nedaug. Galbūt nauji šaltiniai pakeistų šio žmogaus, kaip pilkos asmenybės, įvaizdį.
Ilgą laiką M.K.Radvila rašė dienoraštį, kuris išliko, bet didžiulė jo apimtis ir bloga būklė lėmė, kad iki šiol publikuoti tik jo fragmentai.
