Senosios Lietuvos kraštovaizdis
Aukštumų virtines vieną nuo kitos skyrė žemumų ir lygumų juostos: Karšuvos ir Vidurio Lietuvos (ir Nevėžio) žemumos, Dysnos ir Neries aukštupio (Baltarusijoje), Dainavos lygumos, Lydos plynaukštė.
Karo prieš kryžiuočius nuožmiausiais dešimtmečiais Žemaičių aukštumoje XIV a. II pusėje susispaudė žemaičių žemių branduolys, gynybiniais sumetimais jie apsisupo medžių užvartomis.
Dažniausiai tai buvo derlingų dirvožemių slėniai, seni žemdirbystės regionai, nuo XIV a. vid. vilioję Ordinų kariuomenes turtingu grobiu. Slėniais vingiavo Nemunas ir Neris, daugybė jų intakų, tyvuliavo gausūs poledyniniai ežerai. Upių ir upeliukų, ežerų ir pelkių vanduo – dažnai XIII–XIV a. minimas Lietuvos natūralaus kraštovaizdžio elementas. Pelkių (balų) kraštas – senosios Rusios ir Vakarų Europos rašytojų kurtas įvaizdis, nuolat patvirtintas vėliau.
Aukštumos vaidino svarbų vaidmenį lietuvių gyvenime. Jos šiaušėsi pilimis, aplink jas kūrėsi gyvenvietės, radosi didžiojo kunigaikščio kiemai, tvirtinę jo valdžią ir stiprinę krašto gynybinius pajėgumus.
Karo prieš kryžiuočius nuožmiausiais dešimtmečiais Žemaičių aukštumoje XIV a. II pusėje susispaudė žemaičių žemių branduolys, gynybiniais sumetimais jie apsisupo medžių užvartomis. Medininkų ir Ašmenos aukštumoje telkėsi senos gausios lietuvių gyvenvietės, o iš ten ištekančios Žižmos, Gaujos ir keli kairieji Beržūnos upės intakai kreipė lietuvių kolonizaciją Nemuno aukštupio linkme.
Tolyn į mišką
Būdingiausias Lietuvos kraštovaizdžio bruožas buvo bekraštės girios. Miškingumas Lietuvoje IX–XII a. du ar tris kartus viršijo dabartinį. XII amžiuje miškai apėmė ne mažiau 55 proc. dabartinės teritorijos (dabar apima 30,3 proc.).
Dabartiniai miškai tėra blyškus atspindys buvusiųjų XIII–XIV amžiuje. Tuo metu miškai buvo savaiminės kilmės tankios girios, išsidriekusios per dešimtis ar net šimtus kilometrų. Šiuo metu iš senųjų girių išliko tik didesni miškų masyvai: Gudų, Rūdninkų, Lavoriškių, Labanoro, Ažvinčių, Šimonių, Žaliosios, Biržų, Šešuolių.
II tūkstatmečio po Kristaus pirmaisiais šimtmečiais, kai vėlyvojo subatlančio pradžioje buvo šiek tiek šilčiau ir drėgniau nei dabar, viduramžių šiltmetis, vyravo pušys, beržai, kai kuriose vietose – alksniai ir net eglės, skroblai, ąžuolai ir lazdynai.
Dauguma pastarųjų išliko nuo šilto ir drėgno ankstyvojo subatlančio periodo, pasibaigusio maždaug I tūkst. po Kristaus – tada gausiai augo eglės, ąžuolai ir skroblai.
Anot miškotyrininkų, eglynai buvo itin paplitę Žemaičių aukštumoje ir Vidurio žemumos vandenskyrų plotuose, didžiausi pušynų masyvai – Pietryčių smėlingoje lygumoje.
XII amžiuje miškai apėmė ne mažiau 55 proc. dabartinės teritorijos (dabar apima 30,3 proc.).
Plačialapiai miškai (ąžuolų, uosių, guobų, skroblų, liepų, klevų) dažnesni pietinėje Vidurio žemumos dalyje, Dzūkų aukštumos srityje ir Aukštaičių aukštumos pietinėje dalyje. Šie plačialapiai ąžuolynai – senųjų girių likučiai.
Pagrindiniai girių masyvai XIII–XIV a. istorijos šaltiniuose, išskyrus retas išimtis, nėra minimi, bet girių ir miškų struktūros skirtumai XIII–XIV a. istorijos šaltiniuose pastebimi: sunkiai praeinamos, tankios girios – wald, lengviau įveikiami spygliuočiai – heide, ąžuolynai – damerow, miškas – grawde, didelės ir neįveikiamos dykros – solitudo, wildnis, desertum, пуща. Tai – Ordino kariuomenių žygių į Lietuvą XIV a. II p. – XV a. pr. dažniausiai vartotos charakteristikos.
XIV a. pab. žemaičių gyvenamas vietas, kurias puolė Ordinas, skyrė ne tik užvartos, bet ir 1–4 mylių pločio (mylia apie 7,4 km) įvairaus tankumo ir sandaros girios.
Štai tarp Viešvilės upės ir Nemakščių plytėjo 4 mylių giria, miškas supo pačius Nemakščius. Tos neįvardytos girios likučiai – dabartinė Karšuva. Gardino giria Katros baseine Ordino šaltiniuose vadinama bjauria: „Iš Gardino į Šalčininkus, grįžtant per Pervalką. (…) iki Vosyliškių 2 mylios per bjaurią girią, čia galima 2 naktis sustoti ir gerai pamedžioti. (…) Iš Šalčininkų grįžtama atgal per girią (dykrą) wiltnis 12 mylių iki Pervalko, iki karaliaus kiemo (…) persikėlus per Nemuną, vėl išeinama į vieškelį.“
Prijaukinta giria
Beždžionės Lietuvos giriose nesiveisė, tad krikščionė Morta Mindaugienė XIII a. vid. arba turėjo dovanotą beždžionę, arba regėjo ją iliuminuotame rankraštyje, kaip piktosios dvasios iliustraciją.
Giria teikė medų ir vašką, apynius, maistą, statybinę medžiagą ir įrankius, šilumą žiemos metu ir apsaugą pavojaus laiku. Kailiai, brangieji kailiukai, odos – medžioklės gėrybės. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) dar spėjo griežtai surūšiuoti vertinguosius laukinius žvėris, už kurių neteisėtą medžioklę giriose tekdavo mokėti baudas, pvz., už stumbrus, briedžius, elnius, meškas (lokius), laukinius arklius ir kumeles, šernus, stirnas, lūšis, bebrus.
Taurai jau buvo išnykę – tai pirmoji istoriškai paliudyta Lietuvos gamtinės aplinkos netektis, sukelta žmonių veiklos.
Beždžionės Lietuvos giriose nesiveisė, tad krikščionė Morta Mindaugienė XIII a. vid. arba turėjo dovanotą beždžionę, arba regėjo ją iliuminuotame rankraštyje, kaip piktosios dvasios iliustraciją.
Lietuviams, kaip ir visiems baltams, gūdžiausia giria netrukdė įsikurti, plėtoti ūkį, susisiekti vieniems su kitais. Giria, upė, ežeras buvo natūrali, kasdienė, įprasta aplinka, kurią reikėjo įveikti ir joje gyventi.
Žmonių veikla keitė kraštovaizdį, o girios įsisavinimas – ankstyviausias ir ryškiausias Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio formavimo elementas. Skverbimasis į girią prasidėdavo nuo ganiavos, pievų šienavimo, bitininkystės ir medžioklės.
Natūralūs bemiškiai plotai, miško aikštelės, pamiškės, upių slėniai, ežerų pakrančių pievos ir aukštapelkės, dešimtis ar net daugiau kilometrų besitęsiantys stambių miško žvėrių minami takai – visa tai tapo žmonių „langais“ į girią. Ilgainiui žmonės intensyviai plėtė bemiškius žemės plotus, arimus, ganyklas ir pievas. Kūrėsi jų gyvenvietės.
