Brėžinys nurodo, kad pastatas buvo į pietvakarius nuo Pilies (Gedimino) kalno, netoli dabartinės Barboros Radvilaitės ir Pilies gatvės sankirtos. Šiandien jis lokalizuojamas pietvakarinėje Sereikiškių parko dalyje.
Dokumentuose minimas malūnas ir kampinis dvarelis prie jo. Mokesčių sąrašai liudija, jog malūno savininkai mokėdavo didelius mokesčius, o 1790 m. Vilniaus liustracijos duomenys rodo, kad jo pelnas buvo 8 000 auksinų per metus. Viso Vilniaus mastu tai nemaža suma, malūnas teikė dideles pajamas Vilniaus kapitulai ir jo nuomininkams.
Karališka skola
Pirmosios žinios apie Karališkąjį malūną pasiekė iš XVI amžiaus. Pagal Augusto II privilegiją malūnas priklausė Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčiai, kuri buvo nusipelniusi Lenkijos karaliams ir Lietuvos didiesiems kunigaikščiams XVI ir XVII a. karų metu.
1563 metais, kai Žygimantas Augustas su LDK kariuomene iš Maskvos atsiėmė Polocko pilį, iš koplyčios kasos monarchas pasiskolino 537 kapas ir 46 grašius. Jono Kazimiero laikais karalius iš koplyčios pasiskolino 27 400 auksinų karo prieš Rusiją reikmėms.
1703 metų gegužės 3 d. Augustas II gavo Vilniaus vyskupo Konstantino Bžostovskio skundą, kuriame hierarchas teigė, kad potvynio metu užsikimšus Vilnios kanalams buvo užlieti Vilniaus katedros ir Šv. Kazimiero koplyčios rūsiai.
1703 metų gegužės 3 d. Augustas II gavo Vilniaus vyskupo Konstantino Bžostovskio skundą, kuriame hierarchas teigė, kad potvynio metu užsikimšus Vilnios kanalams buvo užlieti Vilniaus katedros ir Šv. Kazimiero koplyčios rūsiai. Karalius pajamas iš minėto malūno atidavė Šv. Kazimiero koplyčiai.
Šią privilegiją patvirtino ir Augustas III, ji galiojo ir LDK atitekus Rusijos imperijai. Malūnas buvo nugriautas 1870 metais. Patys dvasininkai malūno nevaldė, o nuomojo kitiems asmenims.
Malūnininko nelaimės
Karališkajame malūne nestigo konfliktų. 1791 metų balandžio 11 d. Vilniaus kepėjas vokietis Johanas Kristianas Rydelis kreipėsi į Vilniaus žemės teismą su skundu, kuriame rašė, kad 1788 m. išsinuomojo Karališkąjį malūną iš Vilniaus katedros kanauninko ir Šv. Kazimiero bažnyčios klebono Mikalojaus Tiškevičiaus šešeriems metams. Malūnas buvo prastos būklės – J.K.Rydelis remontavo jį visapusiškai.
Nuomininkas suremontavo mūrinę sieną nuo upės pusės, tvarkė mūrus, kitas patalpas, nupirko 15 000 čerpių, geležinių įrankių, nors daug kas remonto darbų sutartyje nebuvo numatyta. Remontui J.K.Rydelis naudojo savo ir skolintus pinigus (20 000 auksinų). Už juos teko mokėti nemažas palūkanas (procentus). Tačiau nuomininkui reikėjo mokėti ir nuo sklypo priklausančius mokesčius.
Kanauninko žmonės kiekvieną savaitę ateidavo gaudyti žuvų ir nuleisdavo vandenį, tuo metu negalima būdavo malti. Jie sumušė meistrą malūnininką Kristupą Runcą.
Kai ieškovas kreipėsi į kanauninką, M.Tiškevičius pagrasino, kad nutrauks sutartį, atims malūną, jei J.K.Rydelis dar skųsis. Tą pačią dieną, kai buvo pateiktas skundas, Vilniaus pavieto žemės teismo aktų knygose buvo įrašytas ir teismo pareigūno generolo (vaznio) reliacinis kvitas apie sumuštą malūnininką. Pareigūną iškvietė J.K.Rydelis.
Generolas konstatavo, jog malūnininkas sunkiai sužalotas. Ypač sužalota dešinė ranka, ant kurios uždėtas tvarstis. Žmogus negalėjo judinti rankos. Liudininkai teigė, kad sumušė kanauninko M.Tiškevičiaus pavaldiniai. Jie nuleido vandenį, žvejojo, po to tyčiojosi ir mušė K.Runcą mietu bei kumščiais. Tik malūno raštininkas ir aplinkiniai priprašė, kad kanauninko žmonės liautųsi.
Tokia buvo malūno nuomininko versija. Matyt, sumušimas buvo paskutinis lašas, perpildęs J.K.Rydelio kantrybės taurę, ir jis kreipėsi į teismą, kaltindamas kanauninką.
Kanauninko versija
Praėjus beveik dvejiems metams Vilniaus konfederacijos žemininkų (žemės) teismui kanauninkas pateikė protestą. Dvasininko pozicija buvo kita. 1793 metais jis kaltino J.K.Rydelį, kad pastarasis nevykdė sutarties sąlygų.
Anot M.Tiškevičiaus, sutartyje J.K.Rydelis įsipareigojo kasmet mokėti 7 000 auksinų, bet kadangi malūnui remontuoti reikėjo nemažai lėšų, kanauninkas leido jam 3 metus nemokėti dalies nuomos mokesčių (2 500 auksinų).
J.K.Rydelis įsipareigojo kasmet mokėti 7 000 auksinų, bet kadangi malūnui remontuoti reikėjo nemažai lėšų, kanauninkas leido jam 3 metus nemokėti dalies nuomos mokesčių (2 500 auksinų).
Jis turėjo sutvarkyti malūno pylimus, šliuzus, lovius (latakus), užtvankas ir kitus įrengimus. Reikėjo suremontuoti malūno ratus, kurių dešimtasis buvo skirtas perlinių kruopų gamybai. Nuomininkas įsipareigojo sutaisyti malūno stogą. Ypatingas dėmesys skirtas didžiajai eglinei užtvankai.
M.Tiškevičius taip pat minėjo, kad pagal sutarties sąlygas medžiagą iš nuosavos Liubavo girios teikti turėjo kanauninkas, tačiau ją atgabenti ir panaudoti remonto darbams buvo J.K.Rydelio pareiga. Tačiau šis to neatliko.
Dėl nuomininko aplaidumo, nieko neremontavus, griuvo malūno didžioji užtvanka. Užtvankos remontui Vilniaus katedros kanauninkas turėjo išleisti 15 000 auksinų. Nuomininkas nesuremontavo iki galo ir mažosios užtvankos. M.Tiškevičius skundo pabaigoje paminėjo, jog kaltinamasis jį apjuodino 1790 m. (galbūt tai klaida, o galbūt buvo dar vienas skundas, nes J.K.Rydelio skundas įteiktas metais vėliau) manifestu.
Kaip baigėsi šis keistas konfliktas, sužinoti nepavyko. Juk abi pusės (ypač kanauninkas) turėjo stengtis, kad malūnas dirbtų pelningai. Turbūt kanauninkas ir kepėjas neapskaičiavo visų išlaidų, todėl tarp jų įvyko smurtinis ginčas. Vis dėlto kanauninkas labiau įtartinas, nes būtent jo žmonės ėmėsi atviros prievartos. Tokių istorijų apie malūną galima rasti ne vieną. Iš šio pastato tikėtasi didelio pelno, todėl konkurencija dėl jo buvo arši.
