Lenkų istorikai nustatė, kad vieno didesnio grobiamojo žygio metu į lietuvių nelaisvę galėdavo patekti apie 500–600 belaisvių. Žinant bendrą lietuvių žygių į Lenkiją skaičių, manoma, kad lietuviai pagrobė ir išsivedė apie 12 500 lenkų. Toks grobimo procesas tęsėsi iki 1376 m., kai įvyko paskutinis didelis lietuvių kariuomenės žygis į Lenkiją.
Viduramžių prekyba žmonėmis
Lietuviai į nelaisvę dažniausiai imdavo moteris ir vaikus. Paverstos vergėmis moterys tapdavo žmonomis, namų ūkio ar vaikų prižiūrėtojomis. Pagrobti lenkų vaikai papildydavo bajorų namuose laikomos nelaisvosios šeimynos narių skaičių. Tam tikra belaisvių dalis būdavo parduodama arba išmainoma prekybos žmonėmis tinkluose.
Panašu, kad lietuviai per daug nesidomėjo eiliniais vyrais: užkluptus paprastai stengdavosi nužudyti. Gyvi belaisviai keltų rūpesčių, juos tektų budriai saugoti. Tuometis žemdirbystės lygis Lietuvoje nereikalavo gausesnės nelaisvosios darbo jėgos, kurią būtų reikėję ir maitinti.
Lietuvius labiau domino tie vyrai, už kuriuos buvo galima pareikalauti solidžios išpirkos. Į lietuvių nelaisvę buvo patekęs ir gyvas grįžo Mazovijos kunigaikštis Konradas II (1264 m.), Dobrynės kunigaikštis ir būsimo Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos brolis Siemovitas (1295), Bresto kašteliono sūnus Ubyslavas (1295).
Pastarojo tėvui teko parduoti kaimą, kad galėtų surinkti bent apie 20 kg sidabro, reikalingo išpirkai už trejus metus kalėjusį sūnų. Panašių pavyzdžių esama daugiau.
Į lietuvių nelaisvę buvo patekęs ir gyvas grįžo Mazovijos kunigaikštis Konradas II (1264 m.), Dobrynės kunigaikštis ir būsimo Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos brolis Siemovitas (1295), Bresto kašteliono sūnus Ubyslavas (1295).
Beteisė lenkų belaisvių padėtis, lietuvių vykdyta prekyba žmonėmis, belaisvių, kaip grobio, pasiskirstymas ir jų išsklaidymas po lietuvių bajorų kiemus neleido kurtis gausesnėms kompaktiškoms lenkų bendruomenėms.
Dėl šios priežasties jų būdavo galima sutikti įvairiose Lietuvos vietose. Štai Ragainės komtūro Ernekės vadovautos kryžiuočių ekspedicijos Nemunu 1290 m. gegužę pavyzdys.
Kai kryžiuočiai nuplaukė gerokai žemiau Nemuno ir Neries santakos, lietuviai sumąstė klastą, kaip juos užklupti: „Galop visi sutarė, kad vienas jų, mokąs lenkų kalbą, apsivilktų moteriškais drabužiais, atsistotų Nemuno pakrantėje ir, kai šie plauksią pro šalį, pasiprašytų priimamas į laivą ir šitaip išvaduojamas iš netikėlių nelaisvės.“
Klasta pavyko, „moteriškę“ ryžęsi išgelbėti kryžiuočiai žuvo. Toks kryžiuočių patiklumas rodo, kad lenkų belaisvės turėjo būti įprastas reiškinys net to meto vakarinėje Lietuvos dalyje. Grobio žygiai į lenkų žemes ir bendravimas su nelaisvėn pakliuvusiais žmonėmis padėdavo vienam kitam lietuviui išmokti lenkų kalbą.
Lenkai Lietuvoje – belaisviai, bėgliai ir misionieriai
XIV a. naujai besikuriančiuose Lietuvos miestuose, tokiuose kaip Kernavė ar Vilnius, egzistavo sąlygos, skatinusios kai kuriuos užsieniečius įsikurti Lietuvoje nuolatiniamm gyvenimui.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino prašymas atsiųsti mokančius lenkų kalbą pranciškonus rodo, kad buvo poreikis rūpintis Lietuvoje, nebūtinai vien Vilniuje, gyvenusių lenkų sielovada.
Palyginus Rygos ir Lietuvos prekybinius kontaktus su lenkų žemėmis, į akis krenta pastarųjų menkumas. Yra žinomi tik du dokumentai, kuriuose užsimenama apie lenkų pirklių prekybą su LDK aptariamu laikotarpiu: 1371 m. popiežiaus bulėje užsimenama apie mazoviečių prekybą su lietuviais, tą patį dalyką liudija ir Jogailos 1383 m. Liublino pirkliams išduota privilegija.
Šie dokumentai rodo, jog egzistavo prekybiniai kontaktai, bet dokumentai neteikia jokios informacijos apie lenkų įsikūrimą to meto Lietuvoje. Pavienių atvejų pasitaikydavo, bet jie būdavo reti ir sukelti ypatingų aplinkybių.
Štai XIV a. pr. iš Lenkijos į Lietuvą drauge su žmonomis ir vaikais pabėgo savo tėviškėje sunkų nusikaltimą padarę broliai Povilas ir Rostkas. Reikia užsiminti ne tik apie lenkų belaisvius, bėglius su nešvaria kriminaline praeitimi ir pavienius gyventojus, tarkime, Vilniuje, bet ir apie pranciškonų misijas. Nors misionierių ekipos buvo tarptautinės, tarp lietuvių žemėse apsilankiusių misionierių galėjo būti ir lenkų.
XIV a. pr. iš Lenkijos į Lietuvą drauge su žmonomis ir vaikais pabėgo savo tėviškėje sunkų nusikaltimą padarę broliai Povilas ir Rostkas.
Jei iki XIV a. vid. pranciškonų evangelizacijos polėkiai daugiausia buvo susiję su Livonija, tai vėliau jie ryškiau reiškėsi Lenkijoje ir Juodosios jūros regione. Neatsitiktinai XIV a. vid. Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis rašte popiežiui pažymėjo, kad pranciškonų pamokslų mielai klausosi kaimyninėse Rusios ir LDK žemėse gyvenę pagonys.
Tokia nuoroda tinka tiek totorių, tiek lietuvių atžvilgiu. Pamokslų „girdėjimo“ reiškinys rodo, kad misionieriai turėjo mokėti vietos gyventojų kalbas. Tokių žmonių XIV a. II p. negalėjo būti daug, bet jie kūrė pagrindą geresniam tarpusavio supratimui ir sklandesnei komunikacijai.
Sąlygas pastovesniam gyvenimui Lietuvoje (pirmiausia Vilniuje) lenkų (kaip ir čekų ar vokiečių) dvasininkams bei vienuoliams atvėrė Lietuvos krikštas 1387 metais.
Padėtis, kai tarp vietinio klero vyravo ateiviai iš kaimyninių kraštų, buvo būdinga visoms šalims iš karto po atsivertimo į krikščionių tikėjimą, kol dar nespėta išugdyti vietinės kilmės dvasininkų.
Visos šalies gyventojų mastu tokių lenkų skaičius buvo nedidelis, jis nekeitė esminių demografinių charakteristikų. Apie kiekybiškai reikšmingą lenkų migraciją į Lietuvą šaltiniai nieko nesako ir vėlesniais amžiais. Todėl XVI–XVIII ir vėliau Lietuvoje vykusi polonizacija sietina ne tiek su ekonominiais ir socialiniais, kiek su kultūriniais ir ideologiniais procesais.
