Santvarkos suvienodinimą pradėjo Lietuvos bajorija
Tiksliau jį būtų vadinti ne teisių sulyginimo, bet kai kurių Lenkijos ir Lietuvos teisės normų suvienodinimo įstatymu.
Lietuvos ministrų – etmonų (taip vadinti vyriausieji kariuomenės vadai), kanclerių, iždininkų ir maršalų įgaliojimai buvo sumažinti, o bajorų savivaldos vaivadijų ir pavietų seimelių bei Lietuvos Vyriausiojo tribunolo įgaliojimai – išplėsti.
Svarbus dar vienas sprendimas – Lietuvos bajorų savivaldos teismai (pavietų ir vaivadijų žemės teismai bei Lietuvos Vyriausiasis tribunolas) buvo įpareigoti savo raštvedybą vesti ne rusėnų, o lenkų kalba.
LDK ir Lenkijos Karalystė nuo 1569 m. buvo susijungusios į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką, tačiau abi išlaikė daug savo vidinės santvarkos savitumų. Lietuvoje ministrai (jais buvo skiriami įtakingiausi didikai) turėjo santykinai didesnius nei Lenkijoje įgaliojimus. Lietuvoje buvo labiau apribota bajorijos savivalda.
Skyrėsi ir valstybinės raštvedybos kalba: Lietuvoje – rusėnų, o Lenkijoje – lotynų ir lenkų. Rusėnų kalbos oficialų statusą įtvirtino 1588 m. patvirtintas Trečiasis Lietuvos Statutas: „Žemės raštininkas privalo rusėniškai, raidėmis ir žodžiais rusėniškais visus pranešimus, įrašus ir šaukimus rašyti, o ne kuria kita kalba ir žodžiais“ (žemės raštininkas dirbo svarbiausiame bajoriškosios savivaldos teisme – vaivadijų ar pavietų žemės teisme).
Vaivadijos, kurioje rinkdavosi Vyriausiasis tribunolas, raštininko pareigas eidavo tos vaivadijos žemės teismo raštininkas. Todėl iki 1697 m. Lietuvoje žemės teismų ir Vyriausiojo tribunolo raštvedyba buvo vedama beveik tik rusėnų kalba.
Kitose LDK valdžios įstaigose, kurių Lietuvos Statutas tiesiogiai neįpareigojo tvarkyti raštvedybos rusėnų kalba, jau XVII a. I p. buvo pereita prie lenkų kalbos.
Didesni nei Lenkijoje Lietuvos ministrų įgaliojimai, bet siauresnės bajorų savivaldos (ypač Vyriausiojo tribunolo galios) XVII a. ėmė kelti vis stiprėjantį bajorijos nepasitenkinimą.
Didikų nesutarimai atvėrė kelią bajorijai
Reikalavimai sulyginti teises, t. y. susiaurinti Lietuvos ministrų galias iki tokio lygio, kokios buvo Lenkijoje, ypač sustiprėjo XVII a. pabaigoje. Tuo metu didžiulę įtaką Lietuvoje buvo įgijusi Sapiegų giminė.
Iš septynių ministrų pareigybių trys (didžiojo etmono, didžiojo iždininko ir rūmų maršalo) buvo Sapiegų rankose. Abi kanclerių pareigybės priklausė kitai galingai giminei – Radviloms.
Nepatenkinti Sapiegų įsigalėjimu bajorai reikalavo apriboti ministrų galias, tikėdamiesi sykiu susilpninti ir Sapiegų įtaką. Radvilos varžėsi dėl valdžios su Sapiegomis, todėl šios įtakingiausios didikų giminės nesusivienijo ginti Lietuvos ministrų turėtų didesnių galių.
Radvilos pritarė bajorijos reikalavimams apriboti etmonų, maršalų ir iždininko galias, o Sapiegos buvo palankūs reikalavimams siaurinti kanclerių įgaliojimus. Palankios aplinkybės įstatymiškai susilpninti Lietuvos ministrų galias atsirado 1697 m. karaliaus rinkimų seime.
Birželio 25 d., karaliaus rinkimų išvakarėse, Sapiegų priešininkams, kuriuos parėmė gausiai į karaliaus rinkimus susirinkusi Lenkijos bajorija, pavyko priimti šį teisių sulyginimo įstatymą.
Kitą dieną vykusių karaliaus rinkimų metu seimas skilo į dvi priešiškas stovyklas. Sapiegų priešininkai posėdžiavo atskirai, jie nevaržomi patvirtino šio įstatymo papildymą, dar griežčiau apribojusį ministrų įgaliojimus.
Etmonai neteko teisės savo nuožiūra spręsti, kokiose seniūnijose (taip vadinti valstybiniai dvarai) gali būti išdėstyti kariuomenės daliniai. Iki tol šia teise etmonai dažnai piktnaudžiaudavo, norėdami paspausti politinius priešininkus – skirdavo žiemojimo vietas kariuomenei jų valdytose seniūnijose.
Didysis iždininkas neteko teisės perskirstyti pavietuose surinktus mokesčius – jie keliavo ne į Lietuvos iždą, bet tiesiogiai tiems, kam nuspręsdavo seimas, pvz., kuriam nors kariuomenės daliniui algoms už tarnybą. Kancleriai neteko teisės tvirtinti Vyriausiajame tribunole paskelbtus tremties (banicijos) ir garbės atėmimo (infamijos) nuosprendžius.
Rusėniškos raštijos saulėlydis LDK
Įstatymas skelbė, kad „tos vaivadijos, kurioje posėdžiaus Vyriausiasis tribunolas, žemės teismo raštininkas (...) nuosprendžius (...) lenkiškai, o ne rusėniškai rašyti (...) privalo“. Atsisakyti rusėnų kalbos raštvedyboje reikalavo Lietuvos bajorija dar pasirengimo karaliaus rinkimams laikotarpiu.
Ryžtingiausia buvo Naugarduko vaivadija, kuri savo sprendimu bekaralmečio laikotarpio teisme perėjo prie raštvedybos lenkų kalba, o savo pasiuntinius, vykusius į karaliaus rinkimus, įpareigojo reikalauti, kad prie nuolatinės raštvedybos lenkų kalba pereitų visi LDK teismai.
Reikalavimą aiškino taip: „Dėl rusėnų kalbos iki šiol turėjome didelių nepatogumų, nes trūko mokančių [rusėniškai] skaityti ir rusėnų raštininkų, kurių mokyklos ir mokymas jau visiškai išnyko.“
Priimtas įstatymas suartino Lietuvos ir Lenkijos santvarkas, sustiprino kultūrinį bendrumą, tačiau nepajėgė panaikinti Lietuvos bajorijos priklausomybės nuo galingesnių didikų.
