Be to, jis aprašė Gedimino dinastijos ištakas: nemėgdamas Lenkiją valdžiusių Jogailaičių, į Lietuvos metraščio informaciją jis įterpė šmeižikišką kryžiuočių prasimanymą apie Gediminą – Vytenio arklidininką.
Jonas Dlugošas tvirtino, kad po unijos su Lenkija LDK nebebuvo suvereni valstybė, o tik jos vasalė, ginčytinos teritorijos (pvz., Palenkė) esą turinčios priklausyti Lenkijai. Jonas Dlugošas buvo karštas savo valstybės patriotas ir išreiškė jos valdančiojo elito požiūrį.
Jonas Dlugošas buvo didžiausias autoritetas vėliau rašiusiems lenkų kronikininkams. Jono Dlugošo veikalą suglaudęs ir iki 1506 m. pratęsęs atkartojo Motiejus Miechovietis – pirmosios spausdintos Lenkijos istorijos autorius (I leid.
Į M.Miechoviečio kroniką sureagavo Lietuvos metraštininkai, ne tik išplėtoję lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, tačiau ir paneigę Gedimino-arklidininko mitą. Jie sukūrė naują legendą. Anot jų, ne Gediminas, bet jo tėvas Vytenis buvo ankstesniojo valdovo maršalas, kurį dėl ypatingų sugebėjimų bajorai išrinko didžiuoju kunigaikščiu.
Po to buvo Bernardas Vapovskis, Martynas Bielskis ir Martynas Kromeris. Nebaigta B. Vapovskio kronika (1535 m.) išspausdinta nebuvo. M.Kromeris J.Dlugošo istorijos versiją perteikė puikiu stiliumi, sklandžia lotynų kalba. 1555 metais Bazelyje išleistas veikalas “Apie lenkų kilmę ir žygius” vakariečių intelektualams tapo žinių apie Lenkiją bei kaimynines šalis šaltiniu (žinių apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą iš jo sėmėsi prancūzų mąstytojas Michelis de Montaigne‘is).
Po to buvo Bernardas Vapovskis, Martynas Bielskis ir Martynas Kromeris. Nebaigta B. Vapovskio kronika (1535 m.) išspausdinta nebuvo. M.Kromeris J.Dlugošo istorijos versiją perteikė puikiu stiliumi, sklandžia lotynų kalba.
Ypatingas istoriografijos, kaip politikos instrumento vaidmuo, išryškėjo Liublino unijos (1569) sudarymo metu.
Savo knygoje M.Kromeris išplėtojo J.Dlugošo argumentus dėl Palenkės priklausomybės Lenkijai. Jais rėmėsi Žygimantas Augustas, nuo LDK atplėšdamas Palenkę ir ukrainietiškas vaivadijas. Ir Lietuvos atstovai buvo neblogai su M.Kromerio knyga susipažinę. Dar 1563–1564 m. Varšuvos seime Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis M.Kromerį pavadino sukčiumi...
Šio veikalo „karjera“ LDK – atskira tema (čia jis tapo populiarus, XVII a. pasirodė adaptuotas, lietuviška medžiaga praturtintas jo variantas).
Lietuvių budintojai iš Lenkijos
XVI a. II pusėje sparčiai tirpo Lietuvą ir Lenkiją skyrusios geografinės, politinės bei kultūrinės sienos. Atvykėliai iš Lenkijos (Augustinas Rotundas ir Motiejus Stryjkovskis) puikiai Lietuvoje integravosi ir tapo jos patriotais.
Augustinas Rotundas, pritardamas lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, iškėlė utopinę lotynų kalbos, kaip pagrindinės LDK kalbos, idėją. Motiejus Stryjkovskis (anksčiau nei Mikalojus Daukša!) prikišo lietuvių bajorams, kad šie gėdijasi savo gimtosios kalbos. Bet tai veikiau buvo „žvilgsnis iš vidaus“, o ne „žvilgsnis iš šono“.
Išskirtinis vaidmuo supažindinant lenkiškai skaitantį skaitytoją su lietuviška problematika priklauso M.Stryjkovskiui. Šio autoriaus Kroniką (1582 m.) galima laikyti riboženkliu. Po jos nušviečiant Abiejų Tautų Respublikos praeitį jau sunku buvo išvengti legendinės Lietuvos priešistorės temos. Tai matyti iš Baltramiejaus Paprockio, Joachimo Bielskio ir kitų lenkų autorių pavyzdžių.
Motiejus Stryjkovskis (anksčiau nei Mikalojus Daukša!) prikišo lietuvių bajorams, kad šie gėdijasi savo gimtosios kalbos. Bet tai veikiau buvo „žvilgsnis iš vidaus“, o ne „žvilgsnis iš šono“.
Legendų perrašinėjimas tęsiasi
Karaliaus sekretorius Joachimas Bielskis “Lenkų kroniką“ 1597 m. išleido savo tėvo Martyno Bielskio vardu, tačiau tyrinėtojai pripažįsta, kad ji yra bendras tėvo ir sūnaus kūrinys. Iš M.Bielskio Viso pasaulio kronikos, kurios pasirodė net trys leidimai (1551, 1554 ir 1564 m.), buvo paimta lenkiškoji dalis, stilistiškai nugludinta ir papildyta.
Apie tėvo lankymąsi Lietuvoje žinių nėra (nors lietuvių kalbą jis buvo girdėjęs ir savo kronikoje cituoja vieną sakinį). Aiškus šiuo požiūriu yra sūnaus atvejis. Joachimas Bielskis buvo karaliaus sekretorius ir 1579 m. žygio į Maskvą dalyvis, lankėsi Lietuvoje, o 1595–1596 m. net valdė jam už 10 000 lenkiškų auksinų įkeistą Utenos dvarą su miesteliu.
Ilgiau įsitvirtinti J.Bielskiui nepavyko, nes tikrasis dvaro valdytojas Andrius Cikovskis (taip pat lenkas) sumanė Uteną įkeisti už gerokai didesnę sumą. Ukmergės pilies teismo knygose išliko J.Bielskio bylinėjimosi su A.Cikovskiu medžiaga, kuri atskleidžia istoriko siekį išlaikyti savo rankose Uteną. Numanu, kad J.Bielskis turėjo asmeninių paskatų domėtis Lietuvos istorija, nes maždaug tuo metu baigė rašyti „Lenkų kroniką“.
Šiame veikale jis paskyrė visą skyrių „Apie Lietuvą“, kuriame pagal M.Stryjkovskį pasakoja legendinę Lietuvos istoriją (taip pat ir apie pramanytą Utenos įkūrėją – didįjį kunigaikštį Utenį).
Skyriaus pabaigoje J.Bielskis kartoja seną pasaką apie Gediminą, Vytenio arklidininką, tačiau nutyli racionalią Stryjkovskio kritiką, kuri skamba šitaip: jei Gediminas – žemakilmis uzurpatorius, tai Lenkijos karalius Vladislovas Uolektėlis nebūtų su jo dukra apvesdinęs savo sūnaus Kazimiero.
Skyriaus pabaigoje J.Bielskis kartoja seną pasaką apie Gediminą, Vytenio arklidininką, tačiau nutyli racionalią Stryjkovskio kritiką, kuri skamba šitaip: jei Gediminas – žemakilmis uzurpatorius, tai Lenkijos karalius Vladislovas Uolektėlis nebūtų su jo dukra apvesdinęs savo sūnaus Kazimiero.
Dar kartą apie romėnišką kilmę
Su M.Stryjkovskiu į polemiką įsivelia nelabai vykęs istorikas, Karaliaučiaus ir Vitenbergo universitetų auklėtinis Stanislovas Sarnickis, lotyniškai parašęs “Analus, arba Apie lenkų ir lietuvių kilmę” (1587).
Atmesdamas M.Stryjkovskio argumentaciją, S.Sarnickis demonstruoja tipišką lenkų kronikininko poziciją: Gedimino – arklidininko versiją jis grindžia J.Dlugošo ir kitų Lenkijos kronikininkų autoritetu. Susižavėjęs Gedimino sapno legenda, ją atpasakoja.
S.Sarnickis kritikuoja romėnišką lietuvių diduomenės kilmės teoriją, nurodydamas, kad Kolonų ir Orsinių giminės nebuvo žinomos antikos autoriams. Veikiausiai šių giminių atstovai atvyko į Baltijos pajūrį drauge su kryžiuočiais, vėliau susidraugavo su lietuviais, o šie juos išrinko valdovais.
Taip pat ir Dausprungo bei Prospero vardai labiau primeną vokiškus. Tačiau S. Sarnickis savo išvedžiojimus baigia diplomatiškai: „Apie senovės dalykus palieku spręsti saviesiems.“
Ši, iš esmės vykusi kritika keistai dera su S.Sarnickio plačiai nušviečiama slavų ir lenkų („sarmatų“) kilme iš biblinio Asarmoto.
Taigi Lenkijos autoriai į savo veikalus įtraukia vis daugiau ir naujesnių Lietuvos istorijos siužetų. Tai derėtų aiškinti natūraliu „abiejų tautų“ suartėjimu bendroje Respublikoje.
