Geras įrankis blogose rankose
Lenkijos ir Lietuvos valstybės pagrindinis parlamentarizmo posėdžiavimo principas buvo mažumos prisijungimas prie daugumos. Prieš kiekvieną seimą susirinkę seimeliai – pirmoji pakopa, kurioje buvo derinami įvairiausi reikalavimai ir sudaroma viena instrukcija, kurios pasiuntiniai seime turėjo griežtai laikytis.
Antroji instancija, kurioje buvo derinami prieštaravimai, buvo atskirų Abiejų Tautų Respublikos dalių provinciniai suvažiavimai. Tokius suvažiavimus turėjo Lietuva, Prūsija, Mozūrija, Didžioji Lenkija ir Mažoji Lenkija.
Tokie pasitarimai palengvindavo seimo darbą, o į bendrą seimą susirinkę pasiuntiniai kalbėdavo ir siūlydavo įstatymus ne kaip pavieniai asmenys, bet jų atstovaujamo pavieto ar net visos provincijos vardu. Prieštaravimai buvo suprantami ne kaip pavienio asmens privati nuomonė, o kaip viso pavieto pageidavimas.
Liberum veto daugeliu atveju galėjo tokioje situacijoje suvaidinti teigiamą vaidmenį. Iki XVII a. vid. atskiri delegatai taip galėjo priversti deputatų daugumą dar kartą persvarstyti sprendimus, atsižvelgti į provincijų interesus.
Teoriškai visi posėdžiaujantys seime buvo lygūs. Liberum veto daugeliu atveju galėjo tokioje situacijoje suvaidinti teigiamą vaidmenį. Iki XVII a. vid. atskiri delegatai taip galėjo priversti deputatų daugumą dar kartą persvarstyti sprendimus, atsižvelgti į provincijų interesus.
Bet 1652 m. pirmą kartą neleista pratęsti seimo darbo, o 1669 m. prieštaravimo teise pirmą kartą naudotasi, išardant seimą. Pradinis vienbalsiškumo principo tikslas apginti mažumas išsikreipė ir liberum veto teisė tapo įvairių politinių grupuočių kovos įrankiu. Augusto III valdymo laikais (1733–1763) buvo pasiektas apogėjus, kai neiširo tik vienas seimas.
Kas ir kodėl naudojosi liberum veto?
Prieštaravimas seime galėjo būti pareikštas dėl įvairių priežasčių. Kartais pavietas duodavo instrukciją, kurioje būdavo leidžiama išardyti seimą, jei bus priimtas vienas ar kitas sprendimas (dėl naujų mokesčių, karo ar taikos klausimu).
Tačiau dažniausiai tai būdavo daroma, pakursčius kuriai nors didikų frakcijai. Būdavo ir išimčių, kai liberum veto teikiamomis galimybėmis naudodavosi valdovas.
Štai Jonas Kazimieras Vaza (1648–1668) rėmė liberum veto įtvirtinimą, suprasdamas, kad tai įrankis, kurio pagalba galima kontroliuoti sau nepalankių seimų darbą. Bet kokiu atveju pasiuntinys, jei pareikšdavo nepritarimą, neturėdavo šansų to prieštaravimo išlaikyti, jei jo neparemdavo įtakingesni ir galingesni asmenys.
Nepritarimas seimo salėje būdavo pareiškiamas įvairiai. Paprastai būdavo neleidžiama imtis svarstyti jokių klausimų, kol nebus patenkintas vienas ar kitas reikalavimas (pvz., valdovas turi išdalinti laisvas pareigybes; XVIII a. pr. buvo populiaru reikalauti rusų kariuomenės išvedimo).
Prieštaravimas galėjo būti pareikštas, skaitant parengtus įstatymus, kai buvo klausiama pasiuntinių pritarimo.
Prieštarautojų tramdymas
Protestą pareiškęs pasiuntinys iš posėdžių salės išeidavo arba jį skubiai „evakuodavo“ jį globojanti grupuotė. Taip būdavo daugiau šansų sužlugdyti seimą ir atsispirti visuotiniam spaudimui, įtikinėjimams, net grasinimams, kurie užplūsdavo protestuotoją, jei šis likdavo salėje.
Net ir pasišalinus tokiam pasiuntiniui, seimo dauguma nenuleisdavo rankų ir jo atkakliai ieškodavo mieste, net išstatydavo sargybą saugoti miesto vartus, kad jis neišvyktų.
Net ir pasišalinus tokiam pasiuntiniui, seimo dauguma nenuleisdavo rankų ir jo atkakliai ieškodavo mieste, net išstatydavo sargybą saugoti miesto vartus, kad jis neišvyktų. Daug lėmė ir pavieto rangas, kuriam atstovavo pasiuntinys.
Į Lietuvoje svarbiausių Vilniaus pavieto pasiuntinių, sėdinčių posėdžių salės priekyje, prieštaravimą būdavo kreipiamas didesnis dėmesys negu, tarkime, į Minsko pasiuntinių, kurie sėdėdavo salės gale. Jei norėdavo, seimas tokių pasiuntinių prieštaravimų galėdavo ir „neišgirsti“ bei sėkmingai baigti darbą.
Vienintelė išeitis „apeiti“ liberum veto buvo konfederaciniai seimai, kuriuose visi sprendimai buvo priimami balsų dauguma. Pagal įstatymus konfederaciniai seimai visuomet posėdžiaudavo tarpuvaldžiu, kuomet senasis valdovas buvo miręs, o naujasis buvo renkamas balsų dauguma.
Ypatingų vidinių neramumų arba išorinių pavojų atvejais, sudarius visą valstybę apimančią bajorijos konfederaciją, konfederaciniai seimai posėdžiaudavo ir valdovui esant gyvam. Ryškiausi pavyzdžiai – 1672 ir 1717 m. seimai bei 1710 m. konfederacinė taryba, kurios sprendimai buvo prilyginti seimui.
Nereikėtų pervertinti liberum veto reikšmės Lietuvos parlamentarizmo istorijoje. Net seimui priėmus įstatymus, niekas nebuvo garantuotas, kad juos patvirtins seimeliai, o bajorija juos vykdys. Seimui iširus, seimeliai imdavosi įstatymų leidžiamosios iniciatyvos ir priimdavo būtiniausius sprendimus.
Todėl nors liberum veto teise išardytų seimų reikšmė yra nenuginčijama, ATR buvo sukūrusi efektyvų aparatą, kaip seimo žlugimus neutralizuoti.
1768 metais liberum veto teisė buvo apribota, svarstant mokesčių klausimus, o 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ją panaikino.
Abejotina, ar ankstesnis liberum veto likvidavimas galėjo išgelbėti valstybę nuo žlugimo. Toks veiksmas nebūtų sukūręs efektyvaus parlamento per vieną naktį, o būtų tik sustiprinęs įstatymų leidžiamąją valdžią ir davęs papildomą impulsą seimui dar labiau apriboti valdovo galias bei stiprinti valstybės decentralizaciją.
