Pirmieji pirkliai prilyginti „prasčiokams ir šunims“
Nekeliantys abejonių lietuvių pirkliai, kurie 1253 m. nepatvirtintos Mindaugo prekybos privilegijoje rygiečiams iš viso neegzistavo, pirmą kartą paminimi konkrečioje socialinėje aplinkoje – tarp lietuvių diduomenės nelaisvųjų tarnų.
Kunigaikščio Treniotos bernai (šeimynykščiai) familia Mindaugo karalystės laikais buvo apiplėšti Livonijos brolių pagonių krašte (Žemaitijoje?). Iš jų atėmė Treniotos prekes. Panašūs į juos didžiojo kunigaikščio Traidenio žmonės XIII a. antroje pusėje buvo sulaikyti Rygoje. Juos valdovas pavadino „prasčiokais ir šunimis“ – jam nerūpėjo jų likimas.
Pirmieji lietuvių pirkliai – nesavarankiški, nelaisvi diduomenės agentai. Didžiojo kunigaikščio, diduomenės vaidmuo jų emancipacijoje išskirtinis. Dėsninga Rygos skolų knygos (1285–1352) sąrašo pradžioje perskaityti lietuvių pirklių vardus su kilmės (vietos) nuoroda. Jie iš svarbaus Lietuvos valdymo centro – Kernavės: Rameikis Rameyze (1290 m.) ir Studilas Studile (1303 m.), abu – vaško pirkliai.
Rygos skolų knygoje minima daugiau lietuvių pirklių. Jie – aktyvūs rygiečių prekybos partneriai, patikimai tiekę vašką ir kailius. Jie pirkdavo prekes už kreditą, bet skolas grąžindavo. Vienas kitas buvo sukaupęs nemažą kapitalą ir galėjo kredituoti komercines operacijas.
Senesnėje istoriografijoje kone kiekvienas baltiškas pirklio vardas Rygos skolų knygoje būdavo priskiriamas lietuviui pirkliui, tokių suskaičiuota apie 30. Bet naujausioje istoriografijoje tokių regima mažiau – vos keli. Dalis pirklių galėjo nepatekti į skolininkų sąrašus.
Laisvųjų pirklių luomo užuomazgos
Nuo valdovo asmeniškai nepriklausomas lietuvių pirklys, anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, rausęs „duobę nelaisviems kunigaikščių faktoriams“, radosi pamažu. Jis ieškotinas ne tarp Traidenio įvardytų „kaimiečių (prasčiokų) ir šunų“, bet tarp Rygoje prekiaujančių lietuvių, kuriuos taip pat didžiojo kunigaikščio Traidenio laikais sulaikė Rygos miestiečiai, iš Lietuvos valdovo reikalaudami atlyginti patirtus nuostolius.
Kaip rodo XIV a. duomenys, tokie dar nebuvo atitrūkę nuo diduomenei priklausomų žmonių. Tačiau pamažu, keisdami savo socialinę padėtį, lietuvių pirkliai stiprėjo. Jei 1323 m. tarp Lietuvos ir Ordino sudarytoje Vilniaus sutartyje tik aptakiai kalbama apie Lietuvos ir Livonijos pirklius „iš abiejų pusių“, tai 1338 m. lapkričio 1 d. taikos ir prekybos sutartyje pagal turimas prekybos teises ir jų saugumo garantijas lietuviai pirkliai statomi į vieną gretą su vokiečių (rygiečių) bei rusų pirkliais.
lietuvių pirkliai stiprėjo. Jei 1323 m. tarp Lietuvos ir Ordino sudarytoje Vilniaus sutartyje tik aptakiai kalbama apie Lietuvos ir Livonijos pirklius „iš abiejų pusių“, tai 1338 m. lapkričio 1 d. taikos ir prekybos sutartyje pagal turimas prekybos teises ir jų saugumo garantijas lietuviai pirkliai statomi į vieną gretą su vokiečių (rygiečių) bei rusų pirkliais.
Todėl nuo XIV a. pirmosios pusės lyg ir negalėtume kalbėti apie nelaisvą lietuvį pirklį, priklausantį kilmingųjų šeimynoms. Tačiau minėtoje sutartyje numatytas saugios prekybos garantijas iš Lietuvos vyresnybės pirmiausia pažadėjo didysis kunigaikštis Gediminas, jo sūnūs ir visi jų bajorai boyarlen.
Būtent jie dar turėjo savo prekiaujančius klientus, patikėtinius ar agentus, t. y. pirklius. Pirkliai ir toliau buvo susiję su valdančiąja dinastija ir jos bajorais, todėl jie vertintini kaip dar nesavarankiškas visuomenės luomas. Gedimino laikais šis sluoksnis stiprėjo, o jo augimą lėmė besiformuojančio valdovo bajorijos luomo poreikiai ir palanki komercinė bei politinė konjunktūra prie Dauguvos.
Pirklių „kvartalai“
1338 m. sutartyje minimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirkliai rusai gyveno sutartį patvirtinusiuose Polocko ir Vitebsko miestuose. Tuo tarpu po dinastijos ir jos bajorų sparnu šildomi lietuvių pirkliai pirmiausia ieškotini didžiojo kunigaikščio kiemų ir pilių gyvenvietėse, papiliuose.
Archeologiniai tyrinėjimai Kernavėje patvirtina, kad XIII a. antroje pusėje – XIV a. pirkliai telkėsi jos papiliuose, Pilies kalne ir žemutiniame „mieste“, kuriame gyveno krikščionys stačiatikiai.
Prekybos atributai (moneta – Liubeko brakteatas, rygiečių modelio svarstyklių fragmentas, pirklio kapas, numanoma prekyvietės vieta) įrodo, kad reikšminguose politiniuose ir administraciniuose valdančiosios dinastijos centruose (būsimųjų lietuvių miestų užuomazgose) atsiranda vietinis pirklys.
Pasak naujų archeologinių tyrimų duomenų, Vilniaus „Rusų miestas“, kaip atvira Vilniaus gyvenvietė, XIII–XIV a. sandūroje atsirado kartu su vokiečių kolonija Gedimino kalno vakarinėje papėdėje (ten vėliau pastatyti Žemutinės pilies rūmai).
Tik stačiatikių amatininkų, pirklių gyvenamas priemiestis užsimezgė prie brastos per Vilnią, kur kirtosi rytų ir pietų krypčių keliai.
Tuo tarpu vokiečių kolonijos lokalizacija keitėsi. XIV amžiaus antroje pusėje ji nuspėjama dabartinės Vilniaus Vokiečių gatvės, ypač Šv. Mikalojaus bažnyčios aplinkoje. Tai pastebėti leidžia „prekinė“ infrastruktūra: pirklių globėjo Šv. Mikalojaus bažnyčia kitose šalyse tradiciškai tarnaudavo kaip prekių sandėlis, pirklių dvasinius poreikius aptarnaujančios pranciškonų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios su vienuolynu, Vokiečių gatvės pavadinimas. Visa tai – vokiečių pirklių ir amatininkų kolonijos pėdsakai.
Naujo lietuviško socialinio sluoksnio – pirklių – užuomazga XIV a. antroje pusėje dar buvo silpna ir politiškai neįtakinga, palyginti su Rygos vokiečiais Vilniuje.
Sostinėje jie veikė nuo didžiojo kunigaikščio Vytenio laikų, jų sielovada rūpinosi pranciškonai. Štai Livonijos pirklių (vokiečių) vyresnysis Vilniuje Hanulas aktyviai rėmė jaunojo didžiojo kunigaikščio Jogailos veiksmus, įsitvirtinant soste Lietuvoje ir tampant Lenkijos karaliumi.
