Jei išlikusių šaltinių be parašų dažnai pasitaiko, tai pasirašytas dokumentas be antspaudo buvo nesuvokiamas dalykas. Su antspaudais tampriai susiję spaudai (lot. anulus, lenk. tłok pieczętny, rus. штамп). Buitinėje kalboje spaudas neretai vadintas tuo pačiu terminu kaip ir antspaudas, nors iš tiesų jis reiškė įrankį antspaudui spausti, o ne tai, kas atspausta spaudu.
Prabangūs tapatybės ženklai
XVI a. LDK bajorija naudojo dviejų rūšių spaudus: signetinius spaudus (žiedus) arba šiandieninius spaudus primenančius įrankius.
Pirmieji buvo populiaresni tarp bajorų (arba apie juos išliko daugiau pranešimų nei apie paprastus spaudus). Spaudai (žiedai) šaltinyje visuomet pažymimi kaip signetai (сыгнет), o spaudai dažniau įvardijami kaip „печать“.
Pastarieji nebuvo žiedo formos, o turėjo spaudo padą bei prie jo pritvirtintą rankeną ar kokią grandinėlę. Tiek įprastų, tiek ir signetų skaičių lėmė jų savininko socialinė padėtis.
Kai kurie bajorai neturėjo spaudų, sandorių metu jie prašydavo, kad už juos kiti antspauduotų.
Kunigaikščio Ivano Čartorickio tarnas 1554 m. pradangino herbinį spaudą su išgraviruotu Vyčio herbu.
Vidutinių bajorų skrynelėse jau saugota po vieną ar kelis spaudus. Štai Daugų paseniūnis Stanislovas Pavlovičius 1560 m. pranešė apie dviejų savo herbinių signetų praradimą, o toks Martynas Šemeta disponavo 3 spaudais. Didikai, pvz, Smolensko kaštelionas Jurijus Zenovičius XVI a. pab. naudojo kelis asmeninius ir pareigybinius spaudus.
Nemažai privačių signetų buvo herbiniai. Kunigaikščio Ivano Čartorickio tarnas 1554 m. pradangino herbinį spaudą su išgraviruotu Vyčio herbu. Būta ir sudėtingų signetų su jų paduose išgraviruotais keliais herbais.
Žitomiro seniūnas Dmitrijus Sanguška 1551 m. gruodį valdovo pilyje pametė sidabrinį spaudą, kuriame buvo išgraviruotas jungtinis didiko 4 herbų vaizdulys.
Ištekėjusių bajorių moterų spauduose vaizduotas jų tėvoninis, o ne vyro herbas. Miestiečių spauduose būdavo graviruojamas miestietiškas ženklas ar herbas, kurį, padarius karjerą, stengtasi pakeisti bajorišku.
Tiek spaudai, tiek ir signetai dėl medžiagos, iš kurios gaminti, buvo vertingi ne tik juridiniu požiūriu, bet ir kaip juvelyriniai dirbiniai.
XVI amžiuje LDK bajorija turėjo spaudų ir signetų, pagamintų iš tauriųjų (sidabro ir aukso) arba kitų metalų (vario, bronzos, alavo). Spaudų ir signetų vertę rodė auksinų skaičius (nuo 4 iki 10) juose. Spaudai (žiedai) turėjo brangakmenius, kuriuose buvo išraižyti ženklai ar herbai.
Prabangų signetą – auksinį žiedą (10 auksinų) su safyru, kuriame buvo išraižytas savininko herbas, turėjo Krėvos seniūnas Andrejus Kurbskis.
Privačius bajorijos spaudus LDK gamino auksakaliai. XVI–XVII a. pr. naudotas privačių bajorijos spaudų gaminimo būdas – graviravimas, kitas jų gaminimo būdas buvo liejimas.
Privačius bajorijos spaudus LDK gamino auksakaliai. XVI–XVII a. pr. naudotas privačių bajorijos spaudų gaminimo būdas – graviravimas, kitas jų gaminimo būdas buvo liejimas. Spaudo kaina ir jo gamybos įkainiai priklausė nuo spaudo medžiagos, užsakovo poreikių ir vaizdulio sudėtingumo (herbiniai spaudai). Ji galėjo svyruoti nuo keliolikos grašių iki kapos ar daugiau.
Spaudas „miršta“ kartu su šeimininku
Greičiausiai asmeninius spaudus diduomenės atstovai gaudavo tapę pilnamečiais.
Spaudai buvo reikalingi ne tik turtiniams sandoriams tvirtinti, bet ir korespondencijai.
Barboros Radvilaitės ranka rašytas laiškas tėvui, Vilniaus kaštelionui Jurgiui Radvilai datuojamas 1535/1536 m., kai būsimajai Lenkijos karalienei galėjo būti apie 13–14 metų. Prie jo buvo prispaustas kaštelionaitės signetas (tai byloja antspaudo žymė). Taigi bent diduomenės jaunuoliai ir merginos, tapę pilnamečiais, nebūtinai vedę ar ištekėjusios, turėdavo savo signetus.
Spaudus galėjo paveldėti. Apie tai bylotų signeto ar spaudo įvardijimas „tėvoniniu“ bajoro Ščasno Sirutevičiaus 1541 m. atveju. Paveldėję spaudus mažiau pasiturintys, greičiausia, juos toliau naudojo kaip asmeninius. Kiti juos naudojo iki naujo vaizdulio ar legendos sukūrimo.
Treti, matyt, juos laikė ne tik dėl juridinės galios, bet ir kaip juvelyrinę vertybę ar atminčiai brangų asmeninį ženklą. Kaip šeimos relikvijas kartu su brangenybėmis protėvių – Slucko kunigaikščių (prosenelio, senelio, tėvo ir motinos) spaudus iždinėje buvusioje skrynelėje iki 1551 m. saugojo kunigaikštis Jurgis Sluckis.
Nuo senų laikų galiojo ir spaudų sunaikinimo po jų savininkų mirties tradicija. Šis paprotys plito tarp LDK valdovų ir turtingiausios bajorijos, atsisveikinant su mirusiuoju.
Paprastai spaudai naikinti iškilmingai laidotuvių metu, kaip ceremonijos dalis.
Žmogui mirus, spaudo laužymas reiškė pasitraukimą per popiežiaus notariatą į kitą pasaulį.
Žmogui gimstant, įvykis per popiežiaus notariatą buvo įforminamas krikštu. Žmogui mirus, spaudo laužymas reiškė pasitraukimą per popiežiaus notariatą į kitą pasaulį.
Svarbus buvo juridinis tokio akto aspektas. Stengtasi užtikrinti, kad ateityje tokiu spaudu nebūtų naudojamasi ir nebūtų padaryta žala.
Greičiausia sulaužydavo ne spaudą, bet gipsinę antspaudo kopiją, šiuo gestu tvirtinant mirusiojo spaudo juridinės galios pabaigą.
Yra žinoma, kad 1551 m. birželį į Vilnių atgabenus karalienės Barboros Radvilaitės palaikus, trečią dieną per mišias prie katafalko iškilmingai sulaužytas jos spaudas, nurodant, jog taip užtikrintas geresnis priėmimas „nuo savų“.
Nuo vagysčių neapsaugo nei įstatymai, nei spynos
Dėl juridinės galios ir spaudų vertės LDK visuomenė stengėsi juos apsaugoti. Spaudus nešiojosi su savimi ant rankų. Jie net dingdavo, nukritę nuo piršto ar juos nusimovus.
Tokiu būdu savo signeto per viešnagę pas Vilniaus kaštelioną Grigalių Astiką 1537 m. kovą neteko Vilniaus tijūnas ir pilininkas Povilas Šimkovičius Giedraitis.
Spaudai buvo laikomi ir piniginėse (ypač kelionių metu). Turtingesnė bajorija, turėjusi po kelis spaudus, juos laikė dvarų skryniose kartu su dokumentais. Didikai spaudus saugojo iždinių skrynelėse arba juos patikėdavo raštininkams.
Kartais spaudus bajorai saugodavo geriau įrengtose saugyklose, miestiečių mūrnamiuose. Stengtasi parinkti saugesnes vietas, o jų apsaugą stiprinti papildomomis priemonėmis (skrynių antspaudavimu).
Spaudų turėtojai patirdavo žalos, jei neteisėtai būdavo panaudojami suklastoti ar pavogti jų spaudai. Nusiskundimų dėl dingusių spaudų daugėdavo politinių įvykių metu, pvz., 1569 m. per Liublino seimą ar Varšuvoje bei Vilniuje seimų veikimo metais. Jų dažniau netekdavo viešose vietose.
Visoms spaudų byloms būdinga ypatybė – siekis pranešti apie įvykį kuo greičiau. Nuo piktavališkų poelgių neapsaugodavo net Lietuvos Statutuose numatytos griežtos bausmės už spaudų padirbinėjimą, vagystes. Nuo vagystės nebuvo apsaugotas net didysis LDK spaudas, 1581 m. pavogtas iš karinės stovyklos prie Polocko.
