Tik atvykus valdovui su savo dvaru miestas tapdavo tikra sostine, Lietuvos politiniu ir kultūriniu centru. Vilniaus pilių statyboms, priežiūrai ar atstatymui skirtas investicijas lėmė valdovų dėmesys Lietuvai, noras lankytis sostinėje Vilniuje, vykdyti konstitucines nuostatas, pomėgis čia ieškoti poilsio ir pramogų.
Keliaujantys valdovai
Pirmasis bendras Lenkijos ir LDK valdovas Jogaila (LDK valdė 1382–1392) įtvirtino viduramžių keliaujančio valdovo tipą, jis stengėsi reguliariai lankyti valstybės centrus.
Beveik pusę amžiaus valdęs karalius neteikė ypatingos reikšmės Krokuvai. Šiame mieste jis lankėsi vidutiniškai tik po 13 dienų kasmet. Krokuvos, kaip rezidencijos, padėtį tvirtino ne karalius, o karalienių ir jų dvarų viešnagės.
Kai normalizavosi santykiai su Vytautu, susiklostė tradicija per Kalėdas Jogailai atvykti į Vilnių, Gardiną ar Trakus ir čia praleisti šventes. Vilniuje jis lankėsi mažiausiai 25 kartus, paprastai ankstyvą žiemą; būdavo čia nuo vienos dienos iki kelių mėnesių.
Kai normalizavosi santykiai su Vytautu, susiklostė tradicija per Kalėdas Jogailai atvykti į Vilnių, Gardiną ar Trakus ir čia praleisti šventes. Vilniuje jis lankėsi mažiausiai 25 kartus, paprastai ankstyvą žiemą; būdavo čia nuo vienos dienos iki kelių mėnesių.
Palydovų skaičius kelionėse svyravo nuo keliasdešimties iki šimto asmenų; su karaliumi vyko ir užsienio svečiai. Visa tai aktyvino Vilniaus ir jo pilių gyvenimą.
Vytautas (valdė 1392–1430) buvo mobilus, vidutiniškai per dieną nukeliaudavo apie 35 kilometrus. Per metus jis Vilniuje lankėsi maždaug 2 kartus, daugiausia sausio mėnesiais. Žiemą valdovas stengėsi praleisti vienoje iš sostinių – Vilniuje arba Trakuose. Vilniaus kaip sostinės stiprinimo tendencija aiškėja 1430–1432 m., Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu esant Švitrigailai. Šiame mieste valdovas lankėsi net 8 kartus.
Jogailaičių sostinė
LDK sostinės Vilniaus padėtį įtvirtino Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis (valdė 1440–1492). Vilnius tapo šio karaliaus vaikų ir jų aplinkos dažno viešėjimo vieta.
1479 metais atvykęs į Vilnių Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras, išgarsėjęs tikėjimu ir askeze, gyveno čia iki mirties 1484 metais. Jaunojo karalaičio pamaldus elgesys ir tragiška gyvenimo pabaiga virto Kazimiero kultu. Anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, „Jogailaičių dinastija įgijo beatifikuotą savo šeimos narį, o Lietuva tapo jo kulto centru ir atrama“.
Aleksandro Jogailaičio (valdė 1492–1506) mėgstamiausia buvimo vieta irgi buvo Vilnius, nors jis mėgo ir Gardiną, o vėliau – Krokuvą. Vidutiniškai Vilniuje valdovas rezidavo po 41 dieną per metus. Tai lėmė Aleksandro Jogailaičio rūpestį gynybine miesto siena (1503), statybomis Žemutinės pilies teritorijoje.
Abi sostinės (LDK – Vilnius, Lenkijos – Krokuva) tapo dažniausiai ir ilgiausiai lankomais Žygimanto Senojo (valdė 1506–1548) miestais. Vilniuje valdovas mieliau viešėjo pirmoje savo valdymo pusėje.
Su šeima ir dvaru Žygimantas Senasis Vilniuje gyvendavo ilgai: 1513–1515, 1516–1517, 1528–1529, 1533–1535, 1540–1542 metais. Valdovas prisidėjo prie karališkų rūmų Žemutinėje pilyje statybų.
Meilė miestui ir moteriai
Didžiausia meile Lietuvos sostinei išsiskyrė paskutinysis Jogailaitis – Žygimantas Augustas (1544–1572). Čia valdovas lankėsi nuo vaikystės, devynmetis jis Vilniuje buvo pakeltas į didžiuosius kunigaikščius, o 1544 m. pradėjo rekonstruoti Žemutinės pilies rūmus. Ilgesniam gyvenimui Lietuvoje Žygimantas Augustas atvyko iš Lenkijos 1551 m. vasarą, Vilnių parinkęs antros žmonos Barboros Radvilaitės amžinojo poilsio vieta.
Didžiausia meile Lietuvos sostinei išsiskyrė paskutinysis Jogailaitis – Žygimantas Augustas (1544–1572).
Skirtingai nuo tėvo, Žygimanto Senojo, irgi jautusio tamprų ryšį su lietuvišku dinastijos lopšiu, bet savo namais laikiusio Piastų pilį, Žygimantas Augustas iki 1566 m. pirmiausia žvalgėsi į Lietuvos sostinę.
Iki 1555 metų LDK karalius praleido beveik 51 proc. savo laiko, 1556–1558 m. – 68,5 proc., o 1559–1562 m. Lietuvoje buvojo net 81 proc. laiko.
Pastaruoju gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu valdovas daugiausia laiko praleisdavo Vilniuje.
Valdovo prieraišumą Vilniui pažymėjo amžininkai. Jo sekretorius Mikalojus Tczebuchowskis 1563 m. rašė: „Iš to Vilniaus niekas mūsų negali išvežti.“
Kūnas – Varšuvoje, širdis – Vilniuje
Unija suvienytos Abiejų Tautų Respublikos naująja sostine tapo Varšuva, čia nuo 1569 m. pradėti perstatyti karaliaus rūmai, vyko bendri seimai, rezidavo monarchai, lankėsi užsienio delegacijos.
Vilnius XVI a. pab. dar išlaikė oficialios Lietuvos sostinės padėtį, bet jam grėse tapimas unijinės valstybės provincija.
Vilnius XVI a. pab. dar išlaikė oficialios Lietuvos sostinės padėtį, bet jam grėse tapimas unijinės valstybės provincija. Tik Lietuvos valdančiojo elito politinės kovos dėka, atvykus karūnuotiesiems asmenims trumpesniam ar ilgesniam rezidavimui į Vilnių, miestas kurį laiką buvo faktiška Lietuvos sostinė.
Vienas pirmųjų elekcinių valdovų, apsilankiusių Lietuvos sostinėje, buvo Steponas Batoras (valdė 1576–1586). Iš XVI a. pab. – XVII a. II p. valdžiusių Vazų dinastijos atstovų daugiausia Vilniuje lankėsi Zigmantas Vaza (valdė 1587–1632) ir Vladislovas Vaza (1632–1648).
Nesilaikydamas seime nustatytos konstitucijos valdovui kas treji metai lankytis Lietuvoje, žymiai dažniau čia atvykdavo ir Vilniuje reziduodavo Vladislovas Vaza. Ne veltui 1649 m. sausio 15 d. Krokuvoje, Vazų koplyčioje buvo palaidotas jo kūnas, o urna su širdimi pastatyta Vilniaus katedroje.
Toks mirusiojo sprendimas dėl palaikų saugojimo liudijo apie stiprų valdovo ryšį su Lietuvos sostine. Iš viso Lietuvoje valdovas praleido 8 gyvenimo metus, iš jų trejus – Vilniuje. Tai lėmė investicijas Vilniaus žemutinei piliai, Katedrai.
Sostinė be sosto
Nuo XVII a. vid. ATR valdovų apsilankymų sostinėje sumažėjo. Iš 6 ATR monarchų
1648–1795 m. Vilnių aplankė tik 3 valdovai. Paskutinysis iš Vazų – Jonas Kazimieras (valdė 1648–1668) į Vilnių atvyko 1661 ir 1664 metais. Pastarąjį kartą kartu su žmona Liudvika Marija Gonzaga mieste apsilankęs valdovas buvo sutiktas iškilmingai.
Gegužės 15 d. jo pasitikti už miesto išvažiavo senatoriai, universiteto ir magistrato nariai, valdovas iškilmingai įvesdintas per išpuoštus Rūdninkų vartus.
Dar iškilmingiau 1688 m. Lietuvos sostinėje sutiktas Jonas Sobieskis (valdė 1674–1696) ir Augustas II. Bet valdovų atvykimai pasidarė reti, tai neigiamai atsiliepė Vilniaus miesto raidai, valdovų rezidencijos (pilies) būklei. Nei Jonas Sobieskis, nei Augustas II į griūnančius rūmus jau neužsuko.
