Castrum doloris buvo bažnyčios centre statomas puošnios formos katafalkas, prie kurio vyko svarbiausios laidotuvių ceremonijos ir kurio puošyba simboline forma perteikė pagrindines atsisveikinimo ritualo temas.
Anapusinė heraldika
„Liūdesio pilį“ sudarė baldakimai, piramidės, obeliskai, šventųjų statulos, personifikacijos, heraldinės figūros, portretai, įrašai. Šios statinio dalys kūrė sudėtingą vaizdinę kalbą, kurioje pynėsi velionio, kaip dorybių pavyzdžio gyviesiems, kilmingos giminės pašlovinimo ir gedulo motyvai.
Kilmė buvo svarbiausias velionio pagyrimo dėmuo, o herbas, kaip velionio kilmingumo ženklas, buvo pagrindinis castrum doloris motyvas. Mirusiojo herbą dekoracijose laikydavo šventųjų globėjų figūros, heraldiniai elementai gretinti su dorybėmis arba naudoti kaip asmens ir giminės simboliai.
Štai 1731 m. Viešvėnų tijūno Važinskio laidotuvėms Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje castrum doloris centre buvo iš debesų besileidžiančio šv. Arkangelo Mykolo, mirusiojo globėjo, figūra. Rankoje šventasis laikė herbinį ženklą Habdanką (W formos), pavaizduotą lyg svarstyklės, kurių vienoje lėkštelėje buvo amžinybės simbolis, kitoje – dignitoriaus insignijos.
Jeronimo Žabos 1765 m. laidotuvių Alšėnuose dekore viena jo herbe Koscieša (Kościesza) vaizduojama strėlė pervėrė širdį, tokiu būdu išreikšdama našlės gedulą, kita, pakilusi virš debesų, simbolizavo išėjimą iš žemiškojo gyvenimo.
Įsikūnijusios dorybės
Mirusysis turėjo būti pavydžiu gyviesiems dėl savo dorybių. Paprastai jas vaizduodavo pagrindinių krikščioniškų dorybių (išmintingumo, susivaldymo, teisingumo ir tvirtumo) personifikacijos. Jos vaizduotos moters pavidalu su būdingais atributais (teisingumas – su kalaviju ir svarstyklėmis, susivaldymas – su apynasriu, išmintingumas – su gyvate ir veidrodžiu). Dažnai buvo pabrėžiamas velionio maldingumas, gailestingumas ir dosnumas.
Velionio padėtį išreiškė insignijos, kuriomis buvo puošiamas katafalkas ir visa bažnyčia.
Trakų kaštelionienės Izabelės Kotrynos Oginskienės laidotuvių dekore dosnumas pavaizduotas taip: „Dešinėje katafalko pusėje stovėjo figūra, vienoje rankoje laikanti kunigaikštienės portretą, kita dalijanti brangenybes ir pinigus vargstantiems, kairėje pusėje stovėjo „Laiko“ figūra su klepsidra ant galvos, rankose laikanti dalgį ir antkapį.“
Svarbi asmens pagyrimo dalis buvo visuomeninė jo padėtis. Proginiuose kūriniuose herojaus kilnumas buvo siejamas su jo visuomenėje užimama vieta, kuri, kaip ir aukšta kilmė, laikyta palankios lemties ženklu.
Velionio padėtį išreiškė insignijos, kuriomis buvo puošiamas katafalkas ir visa bažnyčia. Štai laidojant Polocko vaivadą ir LDK lauko etmoną Stanislovą Denhoffą prie katafalko buvo sudėta etmono kepurė, buožė, bučiukas (etmono lazda), šarvai, keletas kardų, skydas ir Baltojo erelio ordinas.
Šlovę mirusiajam turėjo užtikrinti valstybei ir Bažnyčiai skirta veikla. Todėl laidotuvių puošyboje dažnai naudoti kariniai atributai, palyginimai su antikos herojais, parodantys tėvynės gynėjo nuopelnus.
LDK kariuomenės vėliavininko Jono Felikso Šiškos castrum doloris puošė kolonos, ant kurių stovėjo figūros, laikančios ginklus ir vėliavą, o prie katafalko – šešių riterių, laikančių numirėlių galvas, simbolizuojančias nugalėtus priešus, skulptūros.
Simboliais ir įrašais buvo parodoma, kaip velionis rėmė Bažnyčią. Štai Važinskio laidotuvėse vaizduota Švč. Mergelė Marija su rožių vainiku, rankoje laikanti tris rožes, primenanti Šv. Rožinio altoriaus Ašmenos bažnyčioje fundaciją, šalia vaizduota „Tikėjimo“ figūra ir surašytos visos tijūno Abiejų Tautų Respublikoje pastatytos ir paremtos bažnyčios.
Įmantri laidotuvių scenografija
Greta velionį ir jo šeimą šlovinančių temų buvo plėtojami susitaikymo su netektimi motyvai. Jie išryškėjo tris dienas besitęsiančioje atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonijoje, kai kasdien būdavo pakeičiama katafalko struktūra, nuo pašlovinimo pereinant prie mirties pergalės motyvų.
Šiškos laidotuvėse antrą dieną nuo katafalko viršaus ant žemės buvo nuleistas velionio portretas, virš jo pavaizduota krintanti kolona ir valstybės herbai, trečią dieną vietoj castrum doloris postamento bažnyčioje iš žemių supiltas kapas, ant kurio pastatytas paprasto darbo kryžius, kojūgaly nutapyta mirties su kastuvu alegorija.
Tokia laidotuvių dekoro idėjos plėtotė atlikdavo ne tik artimųjų paguodos, bet ir didaktinę funkciją, drauge su sielovadiniais veikalais primindama, kad gedulo laikas skiriamas artimųjų apmąstymams apie mirtį, Paskutinįjį Teismą ir savo išganymą.
Kai kuriose laidotuvėse paskutinę dieną buvo paklūstama testamentuose išreikštam velionio prašymui palaidoti jį kukliai. Tuomet vietoj puošnaus katafalko statydavo paprastą karstą, atsisakydavo gausios iliuminacijos.
Jono Mykolo Strutinskio, Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyno fundatoriaus, laidotuvėse trečią dieną velionis pagal paskutinį savo norą buvo apvilktas karmelitų abitu.
Apie castrum doloris reikšmę galime spręsti iš gausiai publikuotų jų aprašymų ir raižinių. Kaip ir kita baroko proginė kūryba, „liūdesio pilis“ jungė į visumą žodį ir vaizdą, pasaulietinius ir dvasinius motyvus. Puošnus, konkrečioms laidotuvėms kuriamas statinys buvo svarbi reprezentacijos priemonė, sykiu jis atliko emocinę ir pamokomąją funkciją.
