Vingiuotas marmuro kelias į Lietuvą
Iki XVII a. I pusės marmuras ATR nebuvo kasamas. Pirmieji antkapiai Vilniuje XVI a. vid. buvo gaminami Krokuvoje iš Vengrijos laužyklose išgaunamo marmuro (seniausias – 1539 m. mirusio LDK kanclerio Alberto Goštauto antkapis Vilniaus katedroje).
Tačiau medžiagą gauti buvo sunku, valdovo aplinkoje dirbusių skulptorių stigo, todėl iš marmuro dirbinių gaminta mažai (tuo metu – tik antkapius, vėliau – ir epitafijas).
XVI amžiaus pabaigoje kelis antkapius ir marmuru dekoruotą altorių Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje įrengė LDK kancleris Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.
XVI amžiaus pabaigoje kelis antkapius ir marmuru dekoruotą altorių Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje įrengė LDK kancleris Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.
Šio ne vienoje srityje naujoves taikiusio didiko pasirinktas marmuro gabenimo kelias parodo sunkumus, su kuriais susidurdavo kiekvienas, norintis juo papuošti rūmus ar bažnyčias. Radvila Našlaitėlis per pažįstamus ir tarpininkus užsakydavo dirbinius iš marmuro Italijoje (daugiausiai Venecijoje), pats rūpinosi jų atgabenimu ir praleidžiamaisiais raštais.
Situacija LDK ima keistis XVII a. 3-iame dešimtmetyje. Tai lėmė keletas aplinkybių: Vilniuje padaugėjo valdovo meninių užsakymų ir atvykusių skulptorių. 1623 metais Vilniaus katedroje pradėta statyti karališka Šv. Kazimiero koplyčia. Pagrindine jos vidaus dekoravimo medžiaga pasirinktas marmuras – naujovė LDK.
Marmuru gausiai puošti ir tuo metu rekonstruojami Valdovų rūmai Vilniuje. Jei marmuras atskiroms pavienėms puošybos detalėms buvo naudojamas ir anksčiau, tai dabar ši medžiaga – ypač populiari.
Vandens keliu (Baltijos jūra–Nemunas–Neris) buvo gabenami didžiuliai marmuro kiekiai iš Belgijos, Nyderlandų ir Italijos. Dominavo juodos spalvos marmuras, tačiau vežtas ir raudonas, ir baltas. Šv. Kazimiero koplyčios dekoravimas tapo akivaizdžia marmuro populiarinimo akcija visoje LDK: kiekvienas, apsilankęs koplyčioje, įvertino marmuro keliamą meninį įspūdį.
Be to, karališkose statybose marmuro likučiai buvo panaudojami atskirų didikų antkapiams ir epitafijoms. Ne vienas didikas tuo metu pasinaudojo palankia proga pasipuošti reta ir prabangia medžiaga – nereikėjo rūpintis, kaip ją atsivežti iš už jūrų marių (tiesiogine prasme), nereikėjo toli ieškoti skulptorių – jie tuo metu dirbo Vilniuje.
Vietinės laužyklos paskatina prabangią puošybą
Apie 1620 m. pradėtas išgauti juodas (vėliau ir raudonas) marmuras Denbniko laužyklose netoli Krokuvos (iki tol marmuras ATR nebuvo išgaunamas). Basiesiems karmelitams priklausiusios vietinės laužyklos atvėrė galimybes didikams atgabenti prabangią dekoravimui skirtą uolieną. Tuometiniai valdovo užsakymai ir Denbniko laužyklos atidarymas suaktyvino prekybą marmuru.
Gdanske ir Karaliaučiuje buvo prekiaujama įvairių spalvų marmuru, čia dirbo skulptoriai. Jei Radvila Našlaitėlis XVI a. pab. marmurą gabeno iš Italijos, tai 1648 m. Gardino brigičių vienuolyno vyresnioji pati užsakė savo vienuolyno fundatoriams Veselovskiams antkapius pas Gdansko skulptorius. Tai rodo marmuro populiarumą XVII a. I pusėje.
Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje – XVII a. I pusės savotiškas marmuro muziejus. Čia kūriniai sukurti maždaug apie 1625–1655 metus, tačiau visi – skirtingi, jiems naudotas įvairiose laužyklose išgautas marmuras.
Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje – XVII a. I pusės savotiškas marmuro muziejus. Čia kūriniai sukurti maždaug apie 1625–1655 metus, tačiau visi – skirtingi, jiems naudotas įvairiose laužyklose išgautas marmuras. Tai atspindi marmuro naudojimo įvairovę LDK. Čia sutinkame LDK etmono Leono Sapiegos (m. 1633) ir jo žmonų antkapį, kurį užsakė, manoma, pats didikas.
Šiame antkapyje dar nematome Šv. Kazimiero koplyčioje gausiai naudoto juodo marmuro, pagrindiniu pasirinktas iš kelių laužyklų išgautas tamsiai rudas ir tuo metu populiarumą prarandantis rausvas marmuras.
Apie 1630 m. įrengtas didysis altorius, kuris dekoruotas, pasak tyrinėtojų, ne mažiau kaip iš dešimties skirtingų laužyklų gabentu marmuru. Kristupo Sapiegos (m. 1631) ir LDK maršalo Jono Stanislovo Sapiegos (m. 1635) antkapiuose dominuoja tuo metu Vilniuje populiarūs juodas, raudonas ir baltas marmuras.
Apie 1655 m. Teodoros Kristinos Sapiegienės antkapis atliktas jau iš Denbniko laužyklose išgauto juodo marmuro. Antkapis išsiskiria brandaus baroko menine plastika, jame sumaniai kontrastuoja juodas ir baltas marmuras.
Pažaislis – LDK marmuro „supernova“
XVII a. II pusėje marmuro panaudojimas jau nestebino. Įvairių dirbinių galima sutikti tiek LDK bažnyčių (altoriai, krikštyklos, žvakidės), tiek ir rūmų (palangės, durų, langų įrėminimai, grindys) aprašymuose.
Net miestiečių turto aprašymuose tuo metu galima rasti ne vieną, pvz., marmurinį staliuką. Savotiška marmuro „gulbės giesmė“ buvo Pažaislio bažnyčios dekoravimas. LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco 1672 m. pradėtoje dekoruoti bažnyčioje marmurui buvo patikėtas svarbus vaidmuo.
Taip gausiai marmuras vienose statybose nebuvo panaudotas LDK nei iki tol, nei vėliau. Dekoravimas marmuru užtruko beveik du dešimtmečius. Juodu ir raudonu marmuru dengtos sienos, puoštos arkos, durų įrėminimai, balkonai; marmurinės grindys išklotos visoje bažnyčioje ir koplyčiose. Tai galėjo sau leisti tik turtingas mecenatas.
Savotiška marmuro „gulbės giesmė“ buvo Pažaislio bažnyčios dekoravimas.
Užsakyti marmurą laužyklose prie Krokuvos, jį apdoroti, atgabenti vandens keliu iki Pažaislio, čia montuoti, samdyti skulptorius buvo itin brangu. Sieninė tapyba, medžio drožyba ir stiuko lipdyba kainavo mažiau.
Būtent finansinės priežastys marmuro populiarumą XVIII a. sumenkino. Iš LDK meno istorijos jis nedingo: buvo importuojami smulkesni marmuriniai dirbiniai, marmuras kartais naudotas smulkesnėms dekoratyvinėms detalėms papuošti, užsakytas vienas kitas marmurinis antkapis.
Tačiau meninėmis savybėmis kadaise žavėjusią uolieną tuo metu keitė pigesnė sieninė tapyba, lipdyba ir jos imitacija – dirbtinis marmuras.
