Venecijiečiai ištobulino įvairių stiklo dirbinių gamybą, atrado, kaip gaminti stiklinius veidrodžius, didžiulę paklausą turėjusius puošnius sietynus. Viduramžiais, nuo XIII a. II p., Čekijoje kūrėsi pirmosios stiklo dirbtuvės, vėlesniais laikais išgarsėjusios „Bohemijos krištolu“ ir perėmusios venecijiečių stiklių šlovę. Stiklo gamyba plėtota ten, kur buvo lengva gauti žaliavų: kvarcinio smėlio, tyro vandens ir medienos stiklo krosnims kūrenti.
Pasak muziejininko ir pedagogo Kazio Strazdo, LDK langus stiklinti pradėta nuo XIII a., statant bažnyčias, pilis ir mūrnamius. XIV–XVI a. istoriniuose šaltiniuose ne sykį minimi stikliai rodytų, kad tuo metu Lietuvoje šie amatininkai buvo paplitę.
Tačiau manufaktūrinė stiklo gamyba Lietuvoje prasidėjo, regis, tik XVI amžiuje. Vieni pirmųjų stiklo dirbtuves LDK įkūrė iš Lenkijos atvykę Paleckių šeimos atstovai.
Istoriografijoje žinomas Martynas Paleckis, 1547 m. gavęs Žygimanto Augusto privilegiją. Tačiau stiklo dirbtuvės įkūrimo Vilniuje datą reikėtų paankstinti. Stiklo dirbtuvė už miesto sienos veikė jau 1525 metais.
Ji priklausė Vilniaus vyskupui Jonui, kuris tų metų rudenį leido naudotis dirbtuve iš Lenkijos atvykusiam stikliui (vitreator) Jonui Paleckiui, turėjusiam vyskupui pristatyti nustatytą kiekį stiklo ir kitų stiklo dirbinių.
Stiklių dinastija
Jonas Paleckis – Martyno Paleckio tėvas. Neaišku, ar šeimą jis sukūrė Lenkijoje, ar LDK, bet jis augino mažiausiai du pilnametystės sulaukusius sūnus: Martyną ir Adomą († prieš 1558). Pastarasis, greičiausiai vyriausias šeimoje, iš tėvo perėmė sklypą už miesto sienos, o 1538 m. čia įsigijo ir papildomą sklypą.
Mirdamas Adomas paliko broliui nemažą savo turtą (auksą, sidabrą, brangenybes, prabangių drabužių, grynųjų pinigų) bei patikėjo globoti du tuomet dar nepilnamečius sūnus – Stanislovą ir Joną Paleckius. Taip per jo sūnus LDK tvirtinosi Paleckių giminė.
Jono Paleckio stiklo verslą pratęsė, tikėtina, jaunesnis jo sūnus Martynas. Patekęs tarp valdovo dvarionių, 1547 m. jis gavo minėtą Žygimanto Augusto privilegiją. Stiklo dirbtuvei buvo skirta vieta dešinėje Neries pusėje.
Jono Paleckio stiklo verslą pratęsė, tikėtina, jaunesnis jo sūnus Martynas. Patekęs tarp valdovo dvarionių, 1547 m. jis gavo minėtą Žygimanto Augusto privilegiją. Stiklo dirbtuvei buvo skirta vieta dešinėje Neries pusėje, čia jau veikė kelios plytinės, stovėjo žvejų nameliai.
Vilniaus tijūnas ir pilininkas Povilas Giedraitis suteikė sklypą „tarp valdovo šunidžių ir Vilniaus vaivados Jono Hlebavičiaus plytinės“. Martynas Paleckis galėjo naudotis visu jo lėšomis pastatytos įmonės pelnu, kasmet valdovui pristatydamas nustatytą skaičių stiklo dirbinių (po 200 didelių ir po 200 mažų pūstų stiklinių).
Jam suteikta monopolinė prekybos stiklu Vilniuje teisė. Tik jis vienas galėjo supirkinėti visą, išskyrus venecijietišką, atvežamą stiklą ir jo gaminius. Parduodamas gaminius, privalėjo nustatyti „tinkamą ir padorią“ kainą. Stiklo gamyba ir jo prekyba leidžianti verstis privilegija M.Paleckiui, jo žmonai, vaikams ir būsimiems įpėdiniams buvo suteikta amžinai.
M.Paleckio dirbtuvės kūrėsi Vilniaus vyskupui Jonui priklausiusių dirbtuvių vietoje arba buvo reorganizuotos. 1551 metais M.Paleckis gavo pakartotinį leidimą statyti stiklo liejyklą Vilniaus mieste ir supirkinėti atvežamą stiklą.
Jo įmonė veikė visą dvarionio gyvenimo laiką. Joje buvo gaminamas langų stiklas, buteliai, stiklinės, taurės, taurelės, stikleliai ir kiti buitiniai indai. Apie konkretų gaminių kiekį, naudotas žaliavas, technologinį procesą žinių neišliko.
Pelenų ir smėlio stebuklas
XVI amžiuje, kai veikė M. Paleckio dirbtuvės, Europoje įprastai stiklą gamino iš vienos dalies kvarcinio smėlio ir 2–3 dalių pelenų, o geresnės kokybės stiklą – iš smėlio, kalkių ir potašo su įvairiais priedais. Stiklo gamybai pelenai labiau tinkami (gaunama daugiau ir šarmingesnių pelenų) buvo iš žolių, lapuočių medžių (drebulės, klevo, guobos, uosio, lazdyno).
Dėl pelenų gamybos LDK buvo masiškai naikinami miškai. Pelenus degdavo specialiose duobių pavidalo krosnyse, todėl jie neužsiteršdavo žemėmis. Šalia krosnių buvo statomos būdos darbininkams ir daržinės pelenams krauti.
Atvėsę pelenai iš duobių buvo beriami į medines statines. Patyręs ruošėjas iš 1 ha nupjautos žolės pagamindavo daugiau kaip 500 kg laužo pelenų. Geriausiais laikyti tokie, kuriuose potašo būdavo daug (tai nustatydavo pagal skonį, nes daug potašo turintys pelenai degina liežuvį).
Atvėsę pelenai iš duobių buvo beriami į medines statines. Patyręs ruošėjas iš 1 ha nupjautos žolės pagamindavo daugiau kaip 500 kg laužo pelenų. Geriausiais laikyti tokie, kuriuose potašo būdavo daug (tai nustatydavo pagal skonį, nes daug potašo turintys pelenai degina liežuvį). Prasčiausi būdavo lauko ir krosniniai medienos pelenai, todėl juos parduodavo pigiausiai.
Geresnės kokybės stiklui gaminti buvo naudojamas potašas, o ne pelenai. Potašą, išgarintą ir iškaitintą (baltąjį) arba neišgarintą ir neiškaitintą (juodąjį), gamino daugiausia iš medžio pelenų. Pelenai buvo sijojami, po to mediniuose kubiluose drėkinami silpnu tirpalu ar vandeniu, parą laikomi ir išmaišomi. Tokia masė pilta į kubilus dvigubu dugnu.
Tuomet pelenai kelis kartus nušarminami, pilant ant jų karštą tirpalą. Vėliau potašas iškaitinamas. Kitas žaliavas (smėlį ir gesintas kalkes) naudojo vietines, o įvairius dažus pirkliai vežė iš užsienio. Krosnis kūrendavo džiovintomis malkomis, jas krėsdavo iš ugniai atsparaus molio, vežto iš Karaliaučiaus, Anglijos arba vietinio.
Paprastai vienoje LDK stiklo dirbtuvėje būdavo nuo vienos iki trijų triaukščių skliautuotų stiklo lydymo krosnių. Pirmame aukšte būdavo kūrenama, antrame – lydomas stiklas, o trečiame – kaitinami gaminiai.
Stiklą gamino dviem fazėmis: pirmiausia parengtą mišinį – įkrovą – sukepindavo 750 laipsnių temperatūroje, po to ją dėdavo į vadinamuosius tiglius ir lydė juose stiklą 1250 laipsnių temperatūroje.
Visas procesas, stiklo lydalą nuolat maišant ir saugant nuo nešvarumų, trukdavo pusantros, dvi ar tris paras. Toliau formuodavo stiklo gaminius, pasitelkę pūtimo vamzdelius, žirkles, lovius. Visa gamyba buvo rankų darbo, sunki ir kenksminga sveikatai.
Prestižinis amatas
Dirbtuvėje gautus stiklo gaminius, atsiskaitęs su dvaru, M.Paleckis pardavinėjo nuosavame dviejų aukštų mūrnamyje Vilniuje (dab. Stiklių gatvė). Čia jis buvo įsirengęs parduotuvę ir stiklo gaminių sandėlius.
Vilniaus miestiečiai ir bajorai nebuvo patenkinti tokia išimtine privilegija, ją ne kartą skundė. Tačiau Žygimantas Augustas rėmė amatus, o M.Paleckį globojo didikai Radvilos.
Vilniaus miestiečiai ir bajorai nebuvo patenkinti tokia išimtine privilegija, ją ne kartą skundė. Tačiau Žygimantas Augustas rėmė amatus, o M.Paleckį globojo didikai Radvilos.
Padėtis pasikeitė M.Paleckio gyvenimo pabaigoje: po kelių Vilniaus miesto skundų ir prašymų panaikinti monopolines teises, motyvuojant 4 000 kapų grašių nuostoliu, 1585 m. Ponų tarybos nariai patarė bajorui tartis gražiuoju. 1585 metais M.Paleckis pasižadėjo privilegija naudotis tik iki savo ir žmonos mirties, o vėliau visas teises perleido miestui. Tuomet Vilniaus miestiečiai atsisakė pretenzijų.
Pirmosios Vilniuje veikusios stiklo dirbtuvės savininkas padarė neblogą karjerą. 1551 metais pradėjęs eiti Krėvos pavieto matininko pareigas, M.Paleckis gyvenimo pabaigoje buvo valdovo maršalka ir Eišiškių laikytojas.
Jam priklausė 4 didesni dvarai. Savo rezidenciją įkūrė Mackiškių dvarelyje (Eišiškių valsčius), kur įrengė šeimos kapavietę (buvo evangelikas reformatas). M.Paleckis vedė du kartus. Pirmoji žmona Ana paminėta 1554 metais. Antroji jo žmona – Kričevo seniūno Mikalojaus Sluškos sesuo Regina Sluškaitė.
Pirmosios stiklo dirbtuvės savininkas mirė prieš 1588 m., o jį ir jo veiklą šiandien Vilniuje mena prie buvusio M.Paleckio namo atidengta atminimo lenta.
