Istorijos tyrėjai, ypač studijuojantys naujuosius laikus, nepalieka nuošalyje svarbaus ir sudėtingo šaltinio – atsiminimų (memuarų), dienoraščių, kelionių aprašymų, autobiografijų ir net užrašų knygučių. Šiuos šaltinius apimantį memuaristikos terminą dažnai vartoja humanitarinių mokslų atstovai.
iš kur žinome, kad XVI a. pab. Rytuose bananas laikytas šventu (jo vidus panašus į kryžių)? Ogi iš Kristupo Radvilos Našlaitėlio atsiminimų.
Memuaristikos reikšmė ta, kad atsiminimų autorius visuomet stengiasi apibrėžti savo vietą praeityje, todėl memuarai – svarbus šaltinis buitinei ir psichologinei istorijai. Memuarai dažnai suteikia galimybę aiškintis faktus, kurie kituose šaltiniuose neužfiksuoti arba užfiksuoti menkai ir iškreiptai.
Atsiminimai leidžia pajusti epochos dvasią, jos nuotaikas, atkurti detales.
Tarkime, iš kur žinome, kad XVI a. pab. Rytuose bananas laikytas šventu (jo vidus panašus į kryžių)? Ogi iš Kristupo Radvilos Našlaitėlio atsiminimų. Memuarų autorius gali nieko ypatinga gyvenime nepasiekti, bet jo atsiminimai vertingi istorijai. Memuarai leidžia lengviau suprasti ne elito, o plačiųjų masių nuostatas.
Sykiu memuarai dažnai minimi kaip nepatikimas, tendencingas šaltinis. Prieš skaitant memuarus, reikia išsiaiškinti, kas jų autorius ir kokia jo politinė pozicija (jis gali rašyti netiesą, net to nenorėdamas), atlikti istoriografinę analizę.
Pirmas reikalavimas istorikui – išsiaiškinti atsiminimų rašymo priežastis. Pavojinga, kai žmogus siekia save pateisinti, parodyti kaip auką, padidinti savo vaidmenį.
Amžininko liudijimas ar kreivas istorijos veidrodis?
Iš XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos gyventojų atsiminimų turbūt patys žinomiausi yra Lietuvos Brastos kašteliono Martyno Matuševičiaus (Marcin Matuszewicz) bei Andriaus Kitovičiaus (Jędrzej Kitowicz) memuarai.
Iš XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos gyventojų atsiminimų turbūt patys žinomiausi yra Lietuvos Brastos kašteliono Martyno Matuševičiaus (Marcin Matuszewicz) bei Andriaus Kitovičiaus (Jędrzej Kitowicz) memuarai.
Abi šios knygos įspūdingos savo apimtimi. Šiuos atsiminimus parašė žmonės, kurie nepriklausė to meto valdančiam elitui, tačiau abu buvo įtakingi ir apie to meto politinio bei aukštuomenės gyvenimo užkulisius žinojo daug.
Martynas Matuševičius (1714–1773) gyveno vadinamo Saksonijos dinastijos valdymo, sarmatiškojo periodo metu. Apšvietos ideologija jo gyvenimo metais dar nebuvo stipri. Dvasininkas A.Kitovičius (1727/1728–1804) gyveno kiek vėliau.
Martynas Matuševičius buvo LDK gyventojas, o A. Kitovičius – Lenkijos.
Martynas Matuševičius siekė karjeros, nuolat keitė grupuotes. Iš vidutinio bajoro jis pakilo iki aukštų pareigų. Jis buvo teismo raštininkas, pasiuntinys Lietuvos vyriausiajame tribunole, Radomo konfederacijos sekretorius. Proteguojant paskutiniam karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, M.Matuševičius tapo Lietuvos Brastos kaštelionu. Be to, jis buvo poetas ir oratorius, jo kalbos politiniuose renginiuose buvo žinomos ir spausdinamos.
M.Matuševičius rašė dienoraštį, juo rėmėsi, kai kūrė atsiminimus. Iš pradžių jis pabrėžė, kad jo tikslas – palikti atminimą ateinančioms kartoms, minėjo, kad šis darbas – tik „namų žiniai“. Tačiau įvyko priešingai.
Jo atsiminimais iki šiol remiasi mokslininkai, juose daug svarbios informacijos.
Jo atsiminimais iki šiol remiasi mokslininkai, juose daug svarbios informacijos.
Kai XIX a. buvo rastas ir išspausdintas M.Matuševičiaus rankraštis, ne visi to meto mokslininkai laikė tai svarbiu įvykiu. Nors dėl informacijos gausos šis šaltinis sulaukė dėmesio, kritikai neigiamai vertino šio žmogaus moralines savybes. Jis kaltintas tuo, jog neturėjo idealų, buvo neprincipingas, karjeristas, gėrė, davė ir ėmė kyšius bei teigė, kad tai „didingi darbai patriotizmo labui“. Taigi mokslininkai kritikavo memuaristo aprašomų įvykių interpretacijas kaip neobjektyvias.
Atsitiktinis susitikimas, pakeitęs gyvenimo kryptį
M.Matuševičius rašė, kad Lietuvos Brastos pavieto Kameneco miestelio bažnyčioje jį krikštijo didelio pamaldumo kunigas komunistas (bendruomenėje gyvenusių dvasininkų atstovas) Grigalius Gižickis.
Nuo jaunumės M.Matuševičius dalyvavo politinėje veikloje. Jis kovėsi Stanislovo Leščinskio šalininkų gretose, kai kilo konfliktas tarp Augusto III ir S.Leščinskio šalininkų. Autorius stengėsi būti objektyvus, jis pasakojo, kaip Prancūzijos ambasados atstovai siūlė pinigus bajorams, kad šie palaikytų Stanislovą, minėjo, kad 1733 m. pradžioje atvirai prieštarauti jo kandidatūrai į karalius reiškė pavojų gyvybei.
Jis neneigė konfederatų kariuomenės vykdytų plėšikavimų ir smurto. Pralaimėjus šiai grupuotei, jis norėjo keliauti į Liunevilį Lotaringijoje, kur S.Leščinskis buvo įsteigęs akademiją, bet jo planai pasikeitė.
Eidamas Vilniuje pro sufragano (vyskupo padėjėjo) Juozapo Stanislovo Sapiegos namus, M.Matuševičius pamatė jį ir nusilenkė. Aukštas dvasininkas pakvietė pas save, gražiai priėmė. Netrukus jaunasis bajoras atsisakė planų vykti į studijas bei ėmė siekti politinės karjeros
Eidamas Vilniuje pro sufragano (vyskupo padėjėjo) Juozapo Stanislovo Sapiegos namus, M.Matuševičius pamatė jį ir nusilenkė. Aukštas dvasininkas pakvietė pas save, gražiai priėmė. Netrukus jaunasis bajoras atsisakė planų vykti į studijas bei ėmė siekti politinės karjeros, nes turėjo rėmėją, nors prieš tai jo giminės santykiai su Sapiegomis buvo, švelniai tariant, ne itin geri.
1739 metais jis gavo Lietuvos Brastos pilies teismo raštininko vietą ir pasakė ilgą kalbą, dėkodamas LDK kancleriui Jonui Frydrichui Sapiegai.
Stulbinantis atvirumas
Ilgą laiką M.Matuševičius atstovavo Lietuvos Brastos pavietui Lietuvos vyriausiajame tribunole. Atsiminimuose jis aprašė bylas, jų eigą ir teisėjų elgesį. Autorius minėjo kolegų kyšius, tačiau pasakojo, kaip jo motina savo dvare liepė nuplakti bajorą Lastovskį. Šiam mirus, jo artimieji pradėjo procesą.
Martynas Matuševičius ne tik nenusišalino nuo bylos, bet net nusileido motinos reikalavimui ir ryžosi suktybei. Susitaręs su vietiniu vienos bažnyčios klebonu Ašmenos paviete, tuščioje metrikų knygos vietoje įrašė, jog jo konkurentas – nebajoriško kraujo, o Lietuvos Statutas numatė, kad teismas nesikiša į bajorų ir nekilmingų tarnų tarpusavio santykius.
Taip buvo laimėta byla, tačiau teisindamasis M.Matuševičius pabrėžė, kad po to rūpinosi nuplaktojo našle. Ir savo brolį, kuris Prancūzijoje dvikovos metu nužudė nuomojamo kambario savininką, jis irgi ištraukė iš bėdos. M.Matuševičius nepagailėjo pinigų ir parvežė brolį namo.
M.Matuševičius atsiminimuose pasakojo apie seimus ir seimelius, jų nuolatinį žlugimą. Rašė ramiu tonu, nes kartais pats juos ir griovė.
M.Matuševičius atsiminimuose pasakojo apie seimus ir seimelius, jų nuolatinį žlugimą. Rašė ramiu tonu, nes kartais pats juos ir griovė. Jis aprašė bajorų peštynes po 1758 m. iširusio Lietuvos Brastos seimelio.
Būta atsiminimuose ir linksmų pasakojimų. M.Matuševičius rašė, kad kartą žiemą vyko per Lietuvos Brastos vaivadiją ir pamatė sušalusį valstietį, kurį nuvežė į smuklę ir paguldė ant suolo kaip mirusįjį. Tačiau „numirėlis“, paveiktas smuklės šilumos, atsibudo ir ėmė reikalauti degtinės iš šeimininkės, nes buvo didelis girtuoklis.
Taigi M.Matuševičiaus kūrinys liudija XVIII a. vidurio LDK bajorų gyvenimo kasdienybę, to meto karjeros pasiekimo ir teismo sprendimų priėmimo būdus. Stebina autoriaus atvirumas.
