Tarp politikos ir karų įkurta Bažnyčia
Trakų kašteliono Jono Radvilos ir antrosios jo žmonos Onos Kiškaitės sūnus M.Radvila Juodasis 1550–1551 m. gavo aukščiausias valstybės pareigas – LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados. Tuo metu ryškėjo jo konversija, pakeitusi ir Radvilų giminės istoriją.
M.Radvilos Juodojo dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais.
Apie penkiolika metų (iki mirties) trukęs M.Radvilos Juodojo protestantiškas gyvenimas pakeitė LDK kultūros ir krikščioniško sąmoningumo padėtį. Lietuvoje jis įkūrė nepriklausomą reformuotą Bažnyčią, pradėjo Lietuvos spaudos ir knygų istoriją savo valdose Brastoje (1553), kur išleido pirmąją Lietuvos Bibliją ir daug kitų leidinių, formavo ir grindė nepriklausomą evangelišką doktriną. M.Radvilos Juodojo dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais.
Vertinant M.Radvilos Juodojo kultūrinę ir religinę veiklą nepamirština, jog kalbame ne apie XVI a. intelektualą, bet apie didiką, valstybės veikėją. Jis nestudijavo universitete (specialaus išsilavinimo trūkumą dažnai minėjo jo priešininkai), gavo tik namų išsilavinimą, rašymas jam, kaip pats pažymėjo, buvo tik veikla tarp karo ir politikos reikalų.
Bet M.Radvila Juodasis buvo paskelbtas pavojingu Romos katalikų bažnyčios priešu, o gyvenimo pabaigoje išryškėjęs jo religinės minties radikalumas Šveicarijos kalvinizmo vadus privertė reviduoti kai kurias savo dogmas ir stabilizuoti reformatų ortodoksiją.
Pirmuosius viešus M.Radvilos Juodojo protestantiškojo identiteto demonstravimo ženklus liudijo evangelikų pamaldų organizavimas savo dvaruose Vilniuje (Lukiškėse) ir Brastoje 1553 m. bei tais pačiais metais įkurtos pirmos Lietuvos lotyniškojo šrifto spaustuvės (veikusios ir po jo mirties iki 1568 m.) produkcija.
Savo valdose M.Radvila Juodasis ėmė nusavinti katalikų bažnyčias evangelikų reikmėms, o pirmąjį atskirą Evangelikų bažnyčios pastatą kunigaikštis įrengė 1560–1562 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. Šioje protestantų koplyčioje 1562 m. palaidota jo žmona Elžbieta, o vėliau, pagal išreikštą paskutinę valią 1565 m. Lukiškėse rašytame testamente, ir M.Radvila Juodasis (XVII a. jo palaikai perlaidoti Dubingiuose).
„Velniška“ Bažnyčios kritika
Dėl Vakaruose pasklidusios žinios apie M.Radvilos Juodojo konversiją ir jos įtaką karaliui Žygimantui Augustui (M.Radvila Juodasis buvo artimas karaliaus bičiulis) į Vilnių nukrypo atidus popiežiaus žvilgsnis.
Dėl pirmo ir žymiausio kūrinio – Karaliaučiuje išspausdinto atsakymo nuncijui A.Lippomanui (Duae epistolae, 1556) – M.Radvila Juodasis tapo pirmu ir faktiškai vieninteliu lietuviu, įtrauktu į Visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios uždraustųjų autorių sąrašą „Index librorum prohibtorum“ .
1555 metų žiemą popiežius atsiuntė pirmąjį savo nuncijų, Veronos vyskupą Aloizijų (Luigi) Lippomaną, kurio misija grąžinti M.Radvilą Juodąjį į katalikybę buvo nesėkminga. 1556 metais A. Lippomanas paliko šalį, pažymėdamas: „Visas pasaulis matė, kad ir Jo Šventenybė, ir aš pats padarėme geriausia, ką galėjome, todėl ramia sąžine galime teigti: Curavimus Babilonem et non est curata“ [Mėginome Babiloną gydyti, bet jis nepagydomas, Jeremijo Knyga 51, 9].
Dėl pirmo ir žymiausio kūrinio – Karaliaučiuje išspausdinto atsakymo nuncijui A.Lippomanui (Duae epistolae, 1556) – M.Radvila Juodasis tapo pirmu ir faktiškai vieninteliu lietuviu, įtrauktu į Visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios uždraustųjų autorių sąrašą „Index librorum prohibtorum“ (1559).
Šiame tekste M.Radvila Juodasis kritikavo bažnytines apeigas ir hierarchinę jos sistemą, atitrūkusią nuo evangelinio mokymo, Romos Katalikų Bažnyčią paskelbė korumpuota sistema, „nebepataisomu blogiu“ ir patvirtino apie „tikrosios krikščionių“ (evangelikų) Bažnyčios įkūrimą Lietuvoje.
Kaip svarbiausius šios Bažnyčios prioritetus iškėlė evangelinių vertybių, tautinių kalbų ir spausdintų knygų reikšmę tikėjimui.
Gavęs šį netrukus publikuotą atsakymą nuncijus A.Lippomanas popiežiui pranešė: „Jo Šventenybė ir visa Bažnyčia čia buvo išplūsta su tokiu akiplėšiškumu, įžūlumu ir arogancija, kokios velnias neturi. Apskritai šitas laiškas yra visos liuteronų klastos santrauka. Kai jį gavau, prisiekiu Jūsų Šviesybei, praradau bet kokią viltį, kad dar galiu ką nors gero šioje karalystėje nuveikti.“
M.Radvilos Juodojo atsakymas nuncijui buvo pirmasis plačiai Europoje paplitęs Lietuvos Reformacijos tekstas, išspausdintas keletą kartų ne tik lotynų, bet ir vokiečių bei lenkų kalbomis.
M.Radvila Juodasis, nors aktyviai raginamas, neplanavo tapti ir pavaldžiu liuteroniškam Vitenbergui ar vykdyti reformatų nurodymus iš Ženevos, o bandė įtvirtinti nepriklausomos doktrinos variantą.
Religinės minties laisvės gynėjas
1557 m. įvykęs pirmasis Lietuvoje evangelikų bažnyčios sinodas paženklino institucinę šios Bažnyčios pradžią.
Sėkmingai ir greitai atsiskyręs nuo Romos katalikų bažnyčios, M.Radvila Juodasis, nors aktyviai raginamas, neplanavo tapti ir pavaldžiu liuteroniškam Vitenbergui ar vykdyti reformatų nurodymus iš Ženevos, o bandė įtvirtinti nepriklausomos doktrinos variantą, derinantį liuteroniškos ir kalvinistinės sistemos elementus su vietine mintimi.
Nuo 1555 m. Jeanas Calvinas ėmė rašyti laiškus M.Radvilai Juodajam, aktyviai kreipdamas jį į helvetų doktrinos pusę. 1560 m. paaštrėjusi trinitoristinės polemikos įtampa privertė J.Calviną kritiškai įvertinti atsainų M.Radvilos Juodojo elgesį, viešai pasmerkti jo draugystę su iš Šveicarijos išvytais ir Lietuvoje bei Lenkijoje veikusiais italais heterodoksais, reikalaujant lojalumo helvetų doktrinai, visų pirma, Trejybės suvokimo klausimais.
J.Calvinas nepakeitė M.Radvilos Juodojo sprendimų ir laikysenos italų bei apskritai religinės doktrinos, jos laisvės supratimo atžvilgiu. Per penkiolika M.Radvilos Juodojo protestantiškos veiklos metų nepriklausoma Lietuvos evangelikų bažnyčia buvo ne tik įkurta, bet ir suskilo.
1563 metais įvykusios schizmos metu nuo evangelikų Bažnyčios atskilo nevieninga, bet aktyviai polemizavusi antitrinitorių grupė. Šis faktas paskatino vėliau įsitvirtinusį istoriografinį mitą apie kunigaikščio religinės sąmonės nestabilumą ir konfesijų keitimą.
Heterodoksiškos sąmonės religinio veikėjo įvaizdžiui įtaką darė M.Radvilos Juodojo polemika su J.Calvinu. 1564 m. Šveicarijos reformatų vadovas mirė ir neperskaitė paskutinio jam siųsto M.Radvilos Juodojo laiško, kuriame buvo išdėstyta diskusinė pozicija Trejybės klausimu.
XVI a. LDK religinio gyvenimo spalvingumą liudija tai, jog po M.Radvilos Juodojo – Evangelikų bažnyčios Lietuvoje įkūrėjo – mirties, jo palikuonys grįžo į katalikybę ir tapo įtakingiausia kontrreformacinės kultūros jėga.
Tokį posūkį giminės istorijoje nulėmė protestantu išauklėtas vyriausias M.Radvilos Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kuris po tėvo mirties Italijoje apie 1566 m. atsivertė į katalikybę ir tapo dosniu katalikiškos, ypač jėzuitų, veiklos mecenatu. Sūnaus atsivertimą palaikė aukščiausi Romos bažnyčios hierarchai, taip kompensavę ankstesnį tėvo praradimą, kai šis pasuko į Reformaciją.
