Šaltinių užuominos apie pirmąsias kalyklas
XIV amžiaus pab. ir XV a. pr. veikė dar kelios dalinių kunigaikštysčių monetų kalyklos LDK teritorijoje: Kijeve, Lucke, Siverų Naugarde, Naugarduke arba Lydoje, Smolenske.
Pirmos žinios apie Vilniuje veikusią monetų kalyklą mus pasiekė tik iš Aleksandro valdymo laikų. Yra žinomas kalyklos 1499 m. birželio 9 d. atsiskaitymo kvitas, kuriame kalbama apie 1495–1499 m. kalyklos veiklą.
1495–1500 m. Vilniaus kalyklą valdė dvaro maršalka Jonas Liutauras Chreptavičius, vėliau – Mikalojus Glinskis. Apie kalyklos personalą žinoma mažai, minimas tik vokiečių kilmės Krokuvos pirklys, pinigų kalikas (vok. Münzer) Henrikas Sliacheris.
Aleksandro laikų kalykla kaldino dviejų nominalų monetas – denarus ir pusgrašius (1 grašį sudarė 10 denarų). Po Aleksandro mirties kalykla kurį laiką buvo uždaryta.
Žygimanto Senojo laikais Vilniaus kalykla pradėjo veikti 1508 m. pab. arba vėliau, 1509 m. vasario 9 d., nes ši data minima kalyklos atsiskaitymo kvite. Nuo 1509 iki 1529 m. kalyklos valdytojas buvo Ulrichas Hozė.
Taip pat minimi Abraomas Jozofovičius, kaip kalyklos valdytojas ir nuomotojas, bei pinigų meistrai Andrius Tihijus ir Henrikas Schliacheris. Iki 1529 m. veikusios kalyklos veikla buvo atnaujinta 1535 m. viduryje.
Tuo metu vyko karas su Maskva ir reikėjo pinigų pasamdytai lenkų kariuomenei. 1535 metų birželio 22 d. kalyklos valdytoju paskirtas Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, o pinigų meistru – Kasparas Moleris. Pasibaigus karui 1536 m. vid. kalykla vėl buvo uždaryta. Apie tų laikų monetų kalyklos buvimo vietą žinių nėra. Galima numanyti, kad ji veikė Žemutinės pilies teritorijoje.
Naujoji kalykla Vokiečių gatvėje
Žygimanto Augusto valdymo laikais prasidėjo naujas kalyklos istorijos etapas, kalykla buvo įkurta naujoje vietoje. 1545 metais žemės iždininkas Ivanas Hornostajus už 500 kapų (30 000 grašių) nupirko kalyklai dviejų aukštų namą Vokiečių gatvėje.
Jame buvo patalpos metalams lydyti, kaitinti, monetoms kaldinti, kalvė, prabuotojo dirbtuvė, sandėlis ir butas, pinigų meistro dirbtuvė, sandėlis ir butas, raižytojo dirbtuvė ir butas, raštininko dirbtuvė ir butas, balintojo dirbtuvė. Apie kalyklos veiklą liudija išlikusios 1546–1548 m. ir 1551–1555 m. ataskaitos.
Kalykloje dirbo apie 20 žmonių iš Karaliaučiaus, Krokuvos ir Gdansko. Dauguma darbuotojų turėjo fiksuotą savaitinę algą, kiti gaudavo atlygį už atskiro daikto pagaminimą ar pataisymą. Žaliavų ir priemonių kalykla daugiausia įsigydavo Krokuvoje ir Prūsijos miestuose. 1555 metais dėl sidabro trūkumo ir mažo pelno Vilniaus kalykla buvo išnuomota žydų verslininkams. 1571 metais kalykla uždaryta.
Valdant Žygimantui Augustui 1564–1568 metais veikė ir monetų kalykla Tykocine.
Manoma, kad valdant Steponui Batorui kalykla 1579–1586 m. veikė Vokiečių gatvėje. 1582–1583 metais Vilniaus monetų kalykloje pirmą kartą šilingų gamybai buvo panaudota naujovė – valcavimo staklės.
Tikslių duomenų nėra ir apie Zigmanto III Vazos laikų monetų kalyklą, manoma, kad ji 1589–1627 m. veikė Vokiečių gatvėje. Monetų kalykla buvo nuolat išnuomojama.
Nuo 1597 iki 1601 m. Vilniaus monetų kalykla veikė su pertraukomis, 1603 m. buvo uždaryta ir vėl atidaryta po 1606 m. gegužės 10 dienos. 1615 metais kalyklos pastatas sudegė ir iki 1618 m. buvo remontuojamas.
Paskutinės monetos, nukaldintos LDK
Jono Kazimiero valdymo laikais kalykla (manoma, Vokiečių gatvėje, buvo atidaryta 1652 m. sausį, o jos administratoriumi tapo M. Vorbekas-Letovas. Po keturių mėnesių monetų kalykla buvo išnuomota žydams. Tačiau dėl prasto darbo kalykla iš žydų atimta. Kalykla veikė iki 1653 m. pavasario, kai dėl Vilniuje siautusio maro jos veikla buvo sustabdyta. Vėliau prasidėję karai su Švedija ir Maskva bei Vilniaus praradimas kalyklos veiklą nutraukė keleriems metams.
Vyko karas, didelę LDK dalį užėmė Maskvos kariuomenė. LDK monetas imta kaldinti Ujazdovo pilyje, netoli Varšuvos (1660–1661), o 1663 m. – Olyvoje, netoli Gdansko. Išlaisvinus Vilnių, monetų kalykla buvo įkurta Žemutinės pilies teritorijoje. Čia 1664–1666 m. buvo kaldinti variniai šilingai, sidabrinės ir, manoma, auksinės monetos. Už kalyklos veiklą buvo atsakingas T.L.Boratinis.
LDK šilingai dar buvo kaldinti ir Kaune (1665–1666), Lietuvos Brastos (1665–1666) bei Marienburgo pilyse (1666).
Jono Kazimiero laikų monetos buvo paskutinės, kurios kaldintos LDK kalyklose. Apskritai paskutinės LDK monetos buvo nukaldintos Maskvoje 1706–1707 metais.
