LDK įstatymai ne tik išsaugojo, bet ir juridiškai įtvirtino lietuvių (ir prūsų) papročių teisės normą, gynusią moterį nuo pasikėsinimo į jos garbę, sveikatą ir gyvybę, – vadinamą dvigubą kompensaciją (dvigubai didesnį nei už vyrą atsiteisimą).
Tačiau ši papročių teisei būdinga kompozicijų (compositiones) sistema (nusikaltimo kaip privataus konflikto vertinimas ir skriaudos kompensavimas, susitarus nusikaltėliui ir nukentėjusiajam) XVI a. pateko į Lietuvos Statutą transformuota ir modifikuota, paveikta luominės struktūros klostymosi.
Moters garbė – brangesnė nei vyro
XVI a. vyrų ir moterų kompensacijos dydis priklausė nuo žmogaus luomo ir socialinės padėties, tačiau moteriai buvo atsiteisiama dvigubai didesne suma nei tą pačią socialinę padėtį užimančiam vyrui.
Brangiausiai „kainavo“ bajorės gyvybė (200 kapų grašių) ir žaizdos (24 rubliai arba 40 kapų grašių). Dvigubos kompensacijos norma buvo taikoma ir ištekėjusioms, ir netekėjusioms, net nepilnametėms bajorėms.
Brangiausiai „kainavo“ bajorės gyvybė (200 kapų grašių) ir žaizdos (24 rubliai arba 40 kapų grašių). Dvigubos kompensacijos norma buvo taikoma ir ištekėjusioms, ir netekėjusioms, net nepilnametėms bajorėms. Tai, kad buvo dvigubai atsiteisiama už pasikėsinimą būtent į moters garbę ir sveikatą, kalba faktai.
Bajorės dvaro užpuolikas už šį nusikaltimą (smurtą) atsilygindavo tokia pat smurtinės suma, kaip ir vyro dvaro užpuolikas, tačiau to „žygio“ metu dar ir sumušęs dvaro savininkę, jai privalėdavo atsiteisti už įžeidimą, sumokėdamas dvigubai didesnį atlygį (vadinamą įžeistinę) nei bajorui.
Tai, kad galiojo nukentėjusiojo lyties principas, rodo faktas, kad moteris, sumušusi ar kitaip įžeidusi moterį, nukentėjusiai atsiteisdavo irgi dvigubu atlygiu.
XVI a. stebimas teisinės minties modernėjimas savotiškai palietė moteris. Į Antrąjį Lietuvos Statutą (1566) įrašytos baudžiamosios teisės normos, kvalifikavusios bajoro įžeidimą ne tik kaip asmeninę skriaudą, bet ir kaip nusižengimą visuomenei, numatė papildomą įbauginančią kalėjimo bausmę.
Į bajorės sveikatą pasikėsinęs nusikaltėlis be dvigubo atlygio (atsiteisimo) dar buvo baudžiamas ir „dvigubu“ kalėjimu, t. y. dvigubai ilgesniu kalėjimo terminu nei įžeidęs bajorą. Ši senosios papročių ir naujosios feodalinės teisės simbiozė stebima ir 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute (TLS).
Įvedus skirtingų atlygių (kompensacijų) skalę, kuri priklausė nuo įžeidimo pobūdžio bei sužalojimo sunkumo, jau ir vyras galėjo gauti dvigubai didesnio dydžio nei įprastinis atlygį, pvz., už sumušimą ne ginklu, o lazda, kuoka ar botagu, kaip ypatingą bajoro pažeminimą.
Bajorei už tokį įžeidimą turėjo būti atlyginta dviguba to luomo „baltųjų galvų“ (taip šaltiniuose dažnai vadinamos moterys) kompensacija (keturguba nei įprastinė), o nusikaltėliui dar tekdavo sėdėti kalėjime dvigubai ilgesnį terminą.
Bajorei už tokį įžeidimą turėjo būti atlyginta dviguba to luomo „baltųjų galvų“ (taip šaltiniuose dažnai vadinamos moterys) kompensacija (keturguba nei įprastinė), o nusikaltėliui dar tekdavo sėdėti kalėjime dvigubai ilgesnį terminą.
Šitaip net TLS sudarytojai išsaugojo dvigubos kompensacijos normą už kilmingo luomo moteris: visos, gimusios teisėtoje santuokoje, gaudavo dvigubą atlygį už įžeidimą veiksmu (už žaizdas, mėlynes, galvos apdangalo nuplėšimą ir pan.) arba žodžiu (už užgauliojimą, už nepagrįstą išvadinimą paleistuve ar neteisėtą įkalinimą ir pan.), o dvigubą galvinę už jų nužudymą gaudavo šeimos nariai.
Luominis dėmuo kompensacijų aritmetikoje
Tačiau kitų luomų moterims ši paprotinė norma buvo taikoma nenuosekliai, nors luominis principas nepajėgė užgožti lyties principo.
„Prasto“ luomo moterų kompensacijos skalė tokia: netekėjusiai skiriama dvigubai didesnė nei priklausė jos tėvui kompensacija, o ištekėjusiai arba našlei – dvigubai didesnė nei jos vyrui suma.
Konkretų įkainį lėmė visuomenės hierarchijos laiptai. XVI amžiaus I pusėje bajorei atlygis buvo 40 kapų (2 400) grašių, o nelaisvosios moters – kapa (60) grašių, t. y. 40 kartų mažesnis. TLS, bajorei už „paprastas“ žaizdas palikęs tokį patį atlygį, nelaisvajai mergai numatė 2 kapų (120) grašių kompensaciją, t. y. 20 kartų mažesnę.
XVI amžiaus I pusėje dvigubą atlygį gaudavo visos moterys, išskyrus amatininkes, kurių kompensacijos suma (visuose Statutuose) išliko vienoda kaip vyrų amatininkų, nors pastarųjų žmonos gaudavo dvigubai didesnę.
XVI amžiaus I pusėje dvigubą atlygį gaudavo visos moterys, išskyrus amatininkes, kurių kompensacijos suma (visuose Statutuose) išliko vienoda kaip vyrų amatininkų.
Tokią išimtį, matyt, lėmė visuomenės neigiamas požiūris į fizinį darbą ir juo besiverčiančius. Antrasis ir Trečiasis Statutai prie neištekėjusių amatininkių, kurioms netaikoma dvigubo atlygio norma, pridėjo ir netekėjusias nelaisvąsias mergas.
Čia įžvelgiamą tam tikrą normos nuoseklumą sugriauna paradoksali nelaisvosios galvinės dinamika. Pirmajame Statute už ją numatyta tokio pat dydžio kaip ir už berną (parobką) galvinė; Antrajame suma nenurodyta (bet išlikę dokumentai liudija, kad mergų gyvybė jau vertinta dvigubai); TLS sudarytojai vėl sulygino nelaisvųjų bernų ir mergų galvinių sumą, o pastarųjų atlygį pirmąkart numatė net truputį mažesnį nei berno (jam – 60, jai – 50 grašių).
Tam tikras nenuoseklumas, taikant dvigubos kompensacijos normą moterims, stovėjusioms ant skirtingų visuomenės laiptelių ir buvusioms skirtingoje šeiminėje padėtyje, rodo, kad XVI a. sociokultūrinių realijų nulemti įstatymai papročių normą taikė jau diferencijuotai. Jei laisvųjų moterų nužudymas vertinamas pirmiausia kaip nuostolis šeimai (todėl galvinę gaudavo šeimos nariai), tai už nelaisvąją paprastai atsiteisiama jos feodalui, kuris neteko „daikto“ (turto). To „daikto“ vertė, beje, TLS prilyginta stumbro kainai.
Išsaugota archajinė pagarba moteriai
Tačiau LDK įstatymai išskyrė nusikaltimus, kurie įmanomi tik prieš moters garbę ir orumą, juolab prieš motiną, kaip ypatingus. Atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių turinys pabrėžia, kad tais atvejais įstatymai saugojo visų luomų moteris, o žagintoją net atiduodavo nukentėjusios malonei, kuri ir nuspręsdavo, ar „imti“ jį sau už vyrą, ar pasmerkti mirties bausmei, tačiau atlygio (kompensacijos) sumą lėmdavo nukentėjusios moters luomas.
Didelį dėmesį moteriai rodė įvairių kraštų papročių teisė. Tačiau reta brandi feodalinė visuomenė, tobulindama įstatymus, įteisinusius nelygų moters ir vyro statusą, lyg ir „kompensuodavo“ moters diskriminaciją ypatinga jos asmens sauga.
Tokią prieštaringą moters padėtį Lietuvoje greičiausiai lėmė papročių bei tradicijų, gynusių motinystę, ir spartaus visuomenės modernėjimo sankirta. Todėl Statuto sudarytojai ir tobulintojai kūrė palankesnius moterims įstatymus nei slavų ar germanų šalyse.
