1733 metais mirus Augustui II Stipriajam ir prasidėjus kovoms dėl Abiejų Tautų Respublikos sosto, LDK ištiko skaudžios nelaimės: kraštą alino kandidatų į sostą – Stanislovo Leščinskio ir Augusto III (šį rėmė Rusijos kariuomenė) – grupuočių kovos, nuo kurių kentėjo visų luomų gyventojai.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje esanti Sapiegų dvarų valdytojo Stanislovo Vitanovskio (Stanisławo Witanowskio) korespondencija atspindi, kaip karas pakeitė visuomenės gyvenimą.
Didžiųjų karų fone – maža, bet atkakli kova už rytojų
Svarbiausias naujas veiksnys, atsiradęs Sapiegų valdose kovų dėl sosto metu, buvo svetimos ir savos kariuomenės įžengimas į jų teritoriją. Kariuomenė rinkdavo mokesčius ir dažnai plėšikaudavo.
Vilniuje, Sapiegų rūmuose įsikūrę Rusijos kariuomenės kirasyrai sugriovė rūmų priebutį, o iš virtuvės padarė arklidę.
Iš S.Vitanovskio laiškų sužinome, kad Vilniuje, Sapiegų rūmuose įsikūrę Rusijos kariuomenės kirasyrai sugriovė rūmų priebutį, o iš virtuvės padarė arklidę.
Stanislovas Vitanovskis skundėsi, kad seniūnijas nuolat skurdino kas 6 mėnesius pasikartojantys provianto (maisto produktų) mokesčiai, o jaučius kariai grobė ir patys.
Sunkiai gautos libertacijos (apsaugos raštai) negelbėjo nuo provianto mokesčių, S.Vitanovskis privalėjo palaikyti santykius su svetima kariuomene, nors jo patronas Mykolas Kazimieras Sapiega buvo ištikimas Stanislovo Leščinskio šalininkas.
Kaip viename laiškų ironiškai minėjo S.Vitanovskis, „turėdami labai artimus kaimynus ponus rusus“ Sapiegų valdų gyventojai kentė karo sunkumus.
Protekcijos ieškota pas vietinius Augusto III šalininkus. Kartą S.Vitanovskis kreipėsi į M.K.Sapiegos pusbrolį, Naugarduko vaivadą Mikalojų Faustiną Radvilą ir jo žmoną Barborą Zavišaitę-Radvilienę.
Radvilienė prašymus pateikė generolui Jurijui Livenui, kuris išvyko į Sankt Peterburgą, bet pažadėjo greitai atsakyti. Dažniausiai tekdavo derėtis su karininkais asmeniškai.
Kaip viename laiškų ironiškai minėjo S.Vitanovskis, „turėdami labai artimus kaimynus ponus rusus“ Sapiegų valdų gyventojai kentė karo sunkumus.
Sužinojęs apie gresiančią egzekuciją Punios seniūnijai, S.Vitanovskis net 3 kartus per savaitę vyko į Kauną. Iškart vežė ir „akomodaciją“ (taip S. Vitanovskis vadino dovanas), todėl su majoru kunigaikščiu Volkonskiu ir jo pulkininkais jis užmezgė gerus santykius.
Kaip vaizdingai rašė dvarų valdytojas, „majoras buvo man malonus“ ir liepė išleisti paimtus į nelaisvę vaitus bei žadėjo Punios seniūnijos neliesti.
Su Rusijos karininkais dvarų valdytojas nuolat bendravo Kaune, šie jam pranešdavo apie kitų kariuomenės dalinių atėjimą. S.Vitanovskis rašė, jog netoli gyveno kirasyrų rotmistras fon de Voldė, kuris leido universalus proviantui bei kontribucijoms.
„Naudodamas įvairius būdus“ dvarų valdytojas pasiekė, kad būtų apsaugota Darsūniškio seniūnija, bet per Velykas šis žmogus mirė ir „mums nepakeliamą bėdą paliko“.
Imdamas mokesčius rotmistras naudojosi suklastotu dūmų sąrašu, iš vieno dūmo ėmė po 14 auksinių pagal 1717 m. konstituciją. Kai jis mirė, kiti karininkai tą sąrašą gavo, o pusė provianto mokesčių bei kontribucijoms skirtų pinigų jau buvo sumokėta.
Sapiegų valdose apsistojo LDK S.Leščinskio šalininkų konfederacinė bei Lenkijos kariuomenė, šeimininkavo Augustui III ištikimi LDK kariniai daliniai.
S.Leščinskiui ištikima Lenkijos kariuomenė plėšikavo Liudvinave ir grobė į nelaisvę miestiečius bei žydus. Vietiniai Rusijos šalininkai reikalavo mokesčių, siaubė seniūnijas, įkalino Darsūniškio administratorius bei nuomininkus, siekdami, kad seniūnijos greičiau mokėtų hibernos mokestį.
S.Vitanovskis, aprašydamas savos kariuomenės savivalę, liūdnai konstatavo, kad lietuviai ir lenkai grobia ne blogiau nei maskoliai.
S.Vitanovskis, aprašydamas savos kariuomenės savivalę, liūdnai konstatavo, kad lietuviai ir lenkai grobia ne blogiau nei maskoliai.
Visur bėda mažiems žmonėms
Karo nelaimės veikė dvarų valdytojo santykius su valstiečiais, kitais nekilmingais Sapiegų pavaldiniais. Viename laiške S.Vitanovskis pranešė apie nuomininką smuklininką žydą Jesę, kurį Rusijos kareiviai skriaudė, nes liepė kasdien duoti gėralų.
S.Vitanovskis pabrėžė, jog „visur bėda mažiems žmonėms“, minėjo atvejį, kai jis davė valstiečiams grūdų, nes šie norėjo trauktis iš valdų. S.Vitanovskis juos guodė ir prašė, kad žmonės „neskaudintų ponui ir poniai širdies“. Valstiečiai pasiliko.
Šalia Prūsijos sienos gyvenantys LDK gyventojai kentė dar vieną sunkumą: į karaliaus Frydricho Vilhelmo I (amžininkų vadinto karaliumi Feldfebeliu, Karaliumi seržantu, Kareivių karaliumi) kariuomenę buvo renkami aukšti vyrai, kurių valdovo agentai ieškojo visoje Vokietijoje.
Žmonių medžioklė neaplenkė ir Lietuvos. S.Vitanovskis 1735 m. rugsėjo 12 d. laiške Merkinės seniūnui Antanui Kazimierui Sapiegai aprašė įvykį, kai prieš 8 savaites prūsai pagrobė aukštą valstiečio sūnų.
Anot dvarų valdytojo, Karklininkų vaitijos Vidgirių kaime gyveno išvaizdus 20 metų jaunuolis. Iš Stalupėnų atjojo prūsai ir naktį jį pagrobė. Sūnaus netekęs tėvas Jokūbas Grūšta nuvyko į Stalupėnus, po to – į Karaliaučių, kur jį globojo kitas Sapiegų klientas – Slonimo pilininkas Benediktas Giedraitis.
Karklininkų vaitijos Vidgirių kaime gyveno išvaizdus 20 metų jaunuolis. Iš Stalupėnų atjojo prūsai ir naktį jį pagrobė.
Laiškuose jis minėjo, kad netoli sienos prūsai pagrobė ir bajorą: „Dabar sunku rasti aukštaūgių.“
Bet nėra ir pagrindo teigti, kad Sapiegų dvarų valdytojas visuomet buvo valstiečiams tarsi geraširdis tėvas. „Vargšų žmonių verksmas“, – nuolat akcentuojama metafora XVIII a. politiniuose dokumentuose, seimų kalbose.
Prieštaringas kitas pavyzdys. 1723 metais gegužės 9 d. S. Vitanovskis, rašydamas apie pabėgusius valstiečius, minėjo, kad, „Dievui padedant, jie pagauti ir sėdi surakinti grandinėmis“, gyrėsi, kad turi gerus šnipus.
Taigi sunkūs metai LDK atsispindėjo ir Kauno pavieto bajoro S.Vitanovskio korespondencijoje. Siekdamas ištikimai tarnauti šeimininkui, išsaugoti jo dvarus, neįsitraukti į konfliktus su šalyje buvusia sava bei svetima kariuomene, jis veikė gudriai ir apsukriai.
