Tai – Bizantijoje, Sirijoje, Egipte pagaminti spalvoto stiklo, paauksuoti indai, Juodosios jūros šiaurinių pakrančių dirbtuvėse nužiestose amforose atgabenamas vynas ir alyvuogių aliejus (vieni gausiausių radinių Kijevo Rusios mietuose), prabangi, liustru puošta fajansinė keramika iš Irano, šilko audiniai ir raižyto kaulo plokštėmis puoštos skrynelės iš Bizantijos, papuošalai, šiferiniai verpstukai, langų stiklai iš Kijevo, stiklo indai iš Silezijos ir Reino pakrančių dirbtuvių, spalvotųjų ir tauriųjų metalų dirbiniai bei jų žaliava iš Vidurio ir Šiaurės Europos, gintaro žaliava ir ginklai iš baltų žemių.
Mieste gyveno turtingi amatininkai ir pirkliai, kai kurių namų langai buvo įstiklinti, o sienos – papuoštos freskomis. Papilyje susiformavo aukšto meistriškumo auksakalių ir juvelyrų kvartalas. Vos keli senosios Rusios miestai galėjo girtis tokia prabanga ir išplėtotais tarptautiniais prekybiniais ryšiais.
Aukso amžiaus pabaiga
Ideali geografinė ir strateginė padėtis lėmė Naugarduko klestėjimą. Nemuno aukštupio ir jo kairiųjų intakų rusiški miestai atsirado Kijevo Rusios klestėjimo laikais bei priklausė nuo Kijevo kunigaikščio ir miesto ekonomikos, nes buvo jo gaminių vartotojai ir prekybos su baltais tarpininkai.
Mišriuose lietuvių ir jotvingių pasieniuose įkurti kariniai ir politiniai Rusios atramos centrai pavirto kolonizacijos bei karinės ekspansijos bazėmis – patogi prekybinė geografinė padėtis ir imli pagonių rinka pavertė juos (ypač Naugarduką) klestinčiais amatų ir prekybos miestais.
Miestų įtakoje buvusios žemės nepateko į Rusios kunigaikščių valdų (udelų) sistemą, todėl nesuformavo integralių politinių darinių – kunigaikštysčių ir vietinių kunigaikščių dinastijų. Silpstant Kijevui XII a. pab. – XIII a. I p. šiuos miestus politiškai veikė Haličo-Voluinės kunigaikštystė.
Aktyvios tarptautinės prekybos kryžkelės centras Naugardukas priviliojo Lietuvos valdžią. Mindaugas visą regioną užėmė XIII a. penktajame dešimtmetyje, o jo faktiniu centru pavertė Naugarduką.
Aktyvios tarptautinės prekybos kryžkelės centras Naugardukas priviliojo Lietuvos valdžią. Mindaugas visą regioną užėmė XIII a. penktajame dešimtmetyje, o jo faktiniu centru pavertė Naugarduką.
XIII amžiaus II pusėje Naugarduką siaubė kruvini Lietuvos, Haličo-Voluinės ir totorių karai. Silpstantys rusai neketino Lietuvai lengvai atiduoti svarbaus prekybinio ir strateginio centro, bet neatsilaikė. Kita vertus, iš klestinčių regiono miestų XIII a. pab. lietuviams liko tik jų šešėliai – Naugarduko miestą, išskyrus pilį, Haličo ir Voluinės kunigaikščių, kuriuos rėmė totoriai, puolimai pavertė degėsių krūva.
Tačiau dar iki tų įvykių totorių antplūdis Rusioje ilgam nutraukė tradicinę Juodosios jūros-Dniepro-Bugo-Vyslos upių regiono prekybą.
Lietuviškasis tarpsnis
Lietuvai priklausiusio Naugarduko ūkis atsigavo maždaug XIV a. antrajame dešimtmetyje. XIV amžiaus pr. Didysis kunigaikštis Vytenis Naugarduke pastatė bažnyčią pranciškonams. Ją, sugriautą kryžiuočių, atstatė Gediminas.
Bažnyčia buvo skirta ne pagonių christianizacijai, o katalikų pirklių kolonijos poreikiams. Gediminas Naugarduke (kaip ir Vilniuje) XIV a. trečiajame dešimtmetyje planavo apgyvendinti Vakarų kolonistus. Naugarduko klestėjimą patvirtina jame steigiama Lietuvos stačiatikių metropolito sostinė. Pajamos iš prekybos turėjo palaikyti jos gyvybingumą.
Naugardukas tapo savotiška sintezuojančių procesų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės civilizacijos kūrimo arena, kurioje formavosi lietuvių pertvarkomas naujoviškas Rusios modelis: Vytenio ir Gedimino laikais statoma katalikiška bažnyčia, 1315–1317 m. įkuriama Lietuvos stačiatikių metropolija (gyvavo iki 1330 m.), šalia – pagonių lietuvių gyvenvietės.
Naugarduką kaip kunigaikštystę nuo 1329 m. valdė Gedimino sūnus Karijotas ir jo palikuonys, jau stačiatikiai. Kai Lietuva XIV a. vid. užvaldė Voluinę ir jos reikšmingus prekybos kelius, Naugarduko vaidmuo komercijoje sumenko, nes augo prekybos kelio miestų prie Bugo reikšmė. Bet Naugardukas išliko kariniu ir strateginiu valstybės centru, jam priklausiusias gyvenvietes XIV a. pab. puolė kryžiuočiai. Todėl XIV–XV a. sandūroje Pilies kalne pastatoma mūrinė tvirtovė.
Naugarduką kaip kunigaikštystę nuo 1329 m. valdė Gedimino sūnus Karijotas ir jo palikuonys, jau stačiatikiai.
Naugardukas – Lietuvos sostinė?
Pirmojo lietuvių monarcho Mindaugo, kaip ir jo tėvo bei visos giminės, politinės ir ūkinės atramos tinklas buvo sunertas Lietuvos žemėje – tarp Neries ir Nemuno aukštupio. Kaimynystė su etniškai mišriu pasieniu, kuriame dominavo rusų įkurti ir gyvenami prekybos bei išplėtotų amatų miestai (Naugardukas, Gardinas, Slanimas, Valkavyskas), lėmė ankstyvą jų patekimą Lietuvos valdžion.
Spėjama, kad valdovo vietininku Naugarduke skiriamas Vaišelga Mindaugaitis. Užvaldytam miestui Lietuvoje nebuvo numatytas sostinės vaidmuo. Mindaugo sostine Naugardukas tapo plačiojo Lietuvos metraščių sąvado, Bychoveco kronikos, XVI a. I p. sukūrusios Naugarduko mitą, dėka. Jį ilgiems šimtmečiams savo „Kronikoje“ (1582) išplėtojo Motiejus Stryjkovskis.
Šiuo metu mitas parazituoja baltarusių istoriografijoje. Jo šalininkai pabrėžia lemiamą Naugarduko (rusėnų diduomenės, pirklių ir amatininkų) vaidmenį Lietuvos valstybės susidarymui. Įrodinėjama, kad miestas stovėjo baltų ir slavų kontaktinėje zonoje, apimančioje Nemuno aukštupį ir vidurupį.
Slavams nuo X a. asimiliuojant baltus, XIII a. čia atsiranda nauja etninė bendrija – baltarusiai, visas regionas gauna vardą Litva (Lietuva). Regiono, kurio ribos siekė Minską ir Vilnių, centru išliko Naugardukas. 1248 metais rytų slavų miestas Naugardukas sudarė sąjungą su baltų nobiliu ateiviu Mindaugu, sukūrusiu pirmąją baltarusių valstybę.
Lietuvių istoriografija argumentuotai neigia šias tariamai mokslines teorijas.
