B.Oganovskio „teisinė praktika“
Benediktas Oganovskis, naudodamasis teisinėmis žiniomis, vykdė su smurtu ir prievarta susijusias veikas. Jis klastojo dokumentus, pvz., 1779 m. nugirdė Feliksą Horodenskį ir davė jam pasirašyti skolos raštelį.
Kai Vilniaus miestiečiai Čiubrinavičiai atvyko į teismą patvirtinti, jog įgalioja B.Oganovskį jiems atstovauti, sulaukė teisėjų klausimo: „Ar tikrai savo valia atsisakote B.Oganovskio naudai dviejų mūrnamių Vilniuje?“
Advokatas pasisavino apie tūkstančio auksinų vertės daiktų, savo vardu įformino mažamečio sūnaus globą (pastarąjį primokė pavogti pas Juozą Radzevičių buvusius dokumentus ir parašyti nebūtas skriaudas prikišančius laiškus) bei pelnėsi iš jai priklausiusių skolaraščių.
Advokatą labiausiai domino atvejai, kai giminaičiai nepasidalindavo palikimo. Mirus Reginos Radzevičienės vyrui, B.Oganovskis ją kvietėsi pas save, žadėjo pagalbą tvarkant reikalus teisme.
Advokatas pasisavino apie tūkstančio auksinų vertės daiktų, savo vardu įformino mažamečio sūnaus globą (pastarąjį primokė pavogti pas Juozą Radzevičių buvusius dokumentus ir parašyti nebūtas skriaudas prikišančius laiškus) bei pelnėsi iš jai priklausiusių skolaraščių.
Mirus pasiturintiems Ignoto Augustinavičiaus tėvams, B.Oganovskis vaikiną pakvietė pas save mokytis teisės. Jaunuoliui priklausė mūrinis namas Vilniuje, kurį slėgė trijų tūkstančių auksinų skola.
Advokatas įkalbėjo jam išduoti fiktyvų skolaraštį keturiems tūkstančiams auksinų (neva bus atremtos kitų skolininkų pretenzijos), perėmė mūrnamio valdymą į savo rankas, „pasiskolino“ ir negrąžino vertingesnių daiktų (bravoro talpyklos ir vežimo).
Daug Vilniaus miestiečių ir žydų skundėsi, kad supirkęs ir kitais būdais gavęs jų išduotus skolaraščius, forsuodavo pinigų grąžinimą, perimdavo mūrinius namus, kuriuos vėliau nuomodavo (pvz., Zelmanas Juzefovičius guodėsi, jog už penkių tūkstančių auksinų skolą advokatas iš jo mūrinio namo per 18 metų gavo daugiau kaip 20 000 auksinų pajamų).
Ne kartą B. Oganovskis reikalaudavo grąžinti menamas skolas, konfiskuodavo „skolininko“ daiktus (1778 m. pradžioje iš Vilniaus žydo Izakovičiaus atėmė gelumbę). Priekaištų advokatui negailėjo ir giminaičiai: įforminęs tėvo globą, perėmė visą šeimos turtą, savo keturis brolius pavertė tarnais, aprengė juos valstietiškais drabužiais, mušė, neleido siekti mokslų, vertė pasirašinėti kažkokius dokumentus ir dirbti nebajoriškus darbus.
Ne kartą B. Oganovskis reikalaudavo grąžinti menamas skolas, konfiskuodavo „skolininko“ daiktus (1778 m. pradžioje iš Vilniaus žydo Izakovičiaus atėmė gelumbę).
Nuoskaudų nepamiršo sūnėnas Juozas Oganovskis: vaikystėje jis turėjo patarnauti B.Oganovskio sūnui Dizmui, o kai pradėjo dirbti Vilniaus pilies teismo kanceliarijoje ir nesutiko suklastoti šaukimo, buvo žiauriai sumuštas, aštuonias savaites nepakilo iš lovos.
Plėšikų vadas
B.Oganovskis subūrė nusikaltėlių gaują (kunigas V.Baginskis atsiminimuose minėjo, jog ją sudarė 300 žmonių, tačiau byloje minimi keliasdešimt), kurioje buvo įvairių socialinių sluoksnių asmenų, tarp jų – maskolių, valstiečių, žydų ir čigonų.
Pastarieji Bagaslaviškio apylinkėse (kartais ir Kėdainiuose) vogdavo (pvz., iš Kauno žemės teismo regento Simono Šimkovičiaus palivarko 1775 m. lapkritį pavogė daiktų ir pinigų už 6 tūkstančius auksinų) ir plėšdavo kelyje (1780 m. liepą Dizmo Oganovskio vadovaujamas 14 asmenų būrys apiplėšė ir nužudė į Želvą vykusį Simoną Mejerį).
Pagrindinis nusikaltėlių laimikis būdavo arkliai (faktas ironiškas, nes B.Oganovskis turėjo titulinę Vilniaus vaivadijos arklidininko pareigybę), štai Ignas Varakomskis neteko trijų arklių, Giedraičiai – keturių, Karolis Chlopickis – penkių.
Vogti daiktai keliaudavo į Bagaslaviškio dvarą, o vagys už juos gaudavo pinigų. Kai nukentėjusieji pareikalaudavo atlyginti nuostolius, B.Oganovskis vieniems žadėdavo daiktus grąžinti, kitiems sakė, jog vagių „nebėra, paspruko“, trečius plūdo, jiems grasino (o keli asmenys sumušti mirė).
Advokatas įvykdė daug nusikaltimų. Nukentėjusieji fiziškai, finansiškai ir morališkai buvo skaičiuojami dešimtimis. Nusikalsti advokatas galėjo ne tik dėl kai kurių didikų protekcijos, bet ir dėl teisminės praktikos gudrybių išmanymo.
Griebdavosi ir prievartos (1780 m. lapkritį „be menkiausios priežasties“ sumušė Vilniaus miestietę Ievą Volkonovską; 1781 m. balandį pinigų už nuomą pareikalavusį Kasperą Dobrovolskį liepė tarnams paguldyti ant žemės ir „tironiškai“ išplakti).
Iškėlus bylą, jis paveikdavo liudytojus, pareikšdavo teismo nušalinimą, vilkindavo procesą (ne vienam bylinėtis teisme buvo finansiškai nepakeliama našta), ignoruodavo teismo sprendimus ir priešindavosi jų vykdymui.
Griebdavosi ir prievartos (1780 m. lapkritį „be menkiausios priežasties“ sumušė Vilniaus miestietę Ievą Volkonovską; 1781 m. balandį pinigų už nuomą pareikalavusį Kasperą Dobrovolskį liepė tarnams paguldyti ant žemės ir „tironiškai“ išplakti).
Nevidonas apgynė Katalikų bažnyčia
Situacija pasikeitė 1781 m., kai kaltinimą dėl visuomenei padarytos skriaudos palaikė Vilniaus pilies teismo teisėjas Ignas Šveikovskis. Kai jis Vilniaus žemės teisme laimėjo teismą, B.Oganovskis pabėgo į užsienį. Grįžęs 1782 m. pradžioje į Vilnių buvo suimtas. Nuspręsta jį teisti Tribunole, bet netrukus jis vėl pabėgo.
Šį kartą B.Oganovskis pasislėpė Vilniaus trinitorių vienuolyne, kur už apsaugą pasiūlė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui užrašyti 130 auksinų vertės fundaciją.
Netrukus buvęs advokatas nusikatėlis buvo įšventintas į kunigus, o jo vertingi daiktai (prabangūs drabužiai, auksuoti ir sidabruoti kertamieji bei šaunamieji ginklai, laikrodžiai, sidabriniai indai, brangenybės, smuikas) saugoti įvairiose Vilniaus bažnyčiose ir vienuolynuose.
Netrukus buvęs advokatas nusikatėlis buvo įšventintas į kunigus, o jo vertingi daiktai (prabangūs drabužiai, auksuoti ir sidabruoti kertamieji bei šaunamieji ginklai, laikrodžiai, sidabriniai indai, brangenybės, smuikas) saugoti įvairiose Vilniaus bažnyčiose ir vienuolynuose.
Tačiau Vyriausiojo tribunolo maršalka kunigaikštis Adomas Čartoriskis ryžosi nubausti nusikaltėlį mirties bausme, todėl liepė jį jėga išvilkti iš vienuolyno.
Vilniaus vyskupas pasiuntė pranešimus karaliui ir popiežiaus nuncijui Varšuvoje, protestuodamas prieš dvasininkų patiriamas skriaudas. Nepaisydamas Lietuvą sukausčiusių šalčių, į Vilnių atvyko nuncijus ir įkalbėjo maršalką „ne galvas kapoti, bet (pinigų) maišus“, o pagrindinį nusikaltėlį kaip „dvasininką“ perduoti teisti Lucko vyskupui.
Pastarasis nusprendė B.Oganovskį uždaryti iki gyvos galvos atgailai į kartūzų vienuolyną. O Vyriausiasis tribunolas nurodė sudaryti specialų (eksdivizinį) teismą, kuriam pavedė įvertinti nusikaltėlio turtą ir išnagrinėti nukentėjusiųjų asmenų ieškinius.
