Karaliui iš panosės nugvelbta valdžia
1524 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis savo nesantuokiniam sūnui, Vilniaus vyskupui kunigaikščiui Jonui atidavė valdyti Žemaitijos žemei priklausiusį didelį Šiaulių valsčių su miesteliais, kaimais ir bajorais.
Tačiau kai valdovo pareigūnai nuvyko į Šiaulius perduoti valdų vyskupo vietininkams, juos pasitiko Žemaitijos seniūno žmonės ir į valsčių neįleido. Valdovui teko net keliuose raštuose Žemaitijos bajorams ir seniūnui priminti, ko jie privalo klausyti.
 |
| Kęsgailų herbas Zadora |
Seniūnui Stanislovui Jonaičiui Kęsgailai rašyta: „Valdovas Jo malonybė įsakė tau sakyti: Mūsų malonybė didžiai stebimės, kad tu, turėdamas tokią didelę malonę iš Mūsų protėvių ir iš Mūsų, taip menkai ją vertini ir pats tokius žodžius, kurie tau nepridera, per pasiuntinybes ir savo raštuose [vartoji] ir prieš Mūsų valią bei įsakymus stoji. Dėl tokio tavo, Mūsų [Tarybos] tarėjo, [elgesio] Mes, valdovas, didžiai apgailestaujame. Tačiau Mes, valdovas, būdami didžiai kantrūs, dar kartą tau primename ir įsakome, kad tą Šiaulių valsčių su viskuo pagal ankstesnįjį Mūsų įsakymą ir raštą Vilniaus vyskupui kunigaikščiui Jonui Mūsų pasiuntinio akivaizdoje perduotum. Ir kad tik taip būtų. O jeigu ir to nebodamas vis tiek Mūsų valiai ir įsakymams priešinsiesi, tikrai žinok, kad Mes tokio [tavo elgesio] daugiau nebekentėsime ir su tavimi elgsimės kaip su nepaklusniu Mūsų pavaldiniu.“
Iššaukiantis Kęsgailos elgesys valdovo akivaizdoje nebuvo atsitiktinis, o Kęsgailų valdžia Žemaitijoje buvo įsišaknijusi giliai. Šiame regione iki 1409 m. nebuvo pastovios Lietuvos valdovo valdžios. Tik po to, kai minėtais metais iš jo buvo išvyti kurį laiką čia įsitvirtinę Vokiečių ordino pareigūnai, Žemaitiją imta sparčiai integruoti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Regiono pajungimas vyko kartu su jo gyventojų krikštu (kilmingieji krikštyti 1413 m., vietinė vyskupija įkurta 1417 m.), jų teisių sureguliavimu (Žemaitijos regioninės privilegijos suteikimas 1441, 1442 m.), valdovo pilių statyba ir didžiajam kunigaikščiui pavaldžios administracijos sukūrimu.
Užsispyrėlių žemaičių tramdymas
Pirmaisiais valdovo vietininkais Žemaitijoje tapo 1409 m. didžiojo kunigaikščio Vytauto įsakymu vokiečius iš krašto išvijęs Rumbaudas Valmantaitis, vėliau šias pareigas perėmė jo brolis Kęsgaila (pakrikštytas Mykolo vardu).
Valmantaičių paskyrimas valdyti Lietuvai menkai pavaldų kraštą, matyt, turi būti aiškinamas ypatingais šios giminės ryšiais su Žemaitija. Valmantaičių giminės „lizdas“ buvo Deltuva, šalia Ukmergės, tačiau jų motina buvo žemaitė, matyt, Kražių krašto kilmingojo Mazgino (ar Mažgino) duktė.
Todėl nei Valmantaičių paskyrimas Žemaitijos vietininkais, nei Kęsgailos įsitvirtinimas Kražiuose nebuvo atsitiktinumai. Nepaisant giminystės ryšių, leidusių lengviau sutarti su vietine diduomene, Kęsgailos vietininkavimas Žemaitijoje nebuvo lengvas.
Jam teko patirti žemaičių bandymus atsimesti nuo Lietuvos valdovo valdžios (1418) ir atsikratyti juo pačiu, kaip aukščiausiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigūnu (1432, 1440). Tačiau Kęsgaila savo laiku parėmė Kazimiero Jogailaičio kandidatūrą į Lietuvos sostą, tai ateityje jam užtikrino valdovo palaikymą.
1441 metais jaunasis valdovas Kazimieras nusprendė geriau suteikti Žemaitijos bendruomenėms savivaldos teises garantuojančias privilegijas negu atšaukti Kęsgailą iš Žemaitijos seniūno posto. Bet Kęsgailos santykių su žemaičiais tai nepataisė: atrodo, Kęsgaila iki mirties (1449 m.) seniūniją valdė ne tiesiogiai, o per statytinius.
Antra Kęsgailos sėkmė buvo ta, kad jam pavyko, valdovui palaikant, Žemaitijos seniūnijos valdymą perduoti sūnui Jonui Kęsgailaičiui, o šis giminės valdžią regione pavertė politine tradicija, garantavusia dar dviem Kęsgailų kartoms seniūno postą (iki 1532 m.). Kaip tai įvyko?
Tikrasis Žemaitijos šeimininkas buvo Jonas Kęsgailaitis. Jis tapo seniūnu apie 1450 m. ir valdė iki 1486 metų. Nors nežinia, ar jį seniūnu paskyrė valdovas, ar išrinko vietos bajorai, nes šie jau nuo 1441 m. turėjo tokią teisę, bet aišku, kad per savo valdymo laikotarpį jis aktyviai bendradarbiavo su įtakingiausiomis žemaičių giminėmis, telkė jas apie save. Ateityje tai garantavo „rinkėjų“ balsus: Kęsgailaičio anūką Stanislovą žemaičiai išrinko seniūnu.
Tyliai pasisavintos valdos
Jono Kęsgailaičio įsivyravimo Žemaitijoje schema – nesudėtinga. Naudodamasis tuo, kad valdovas dažniausiai gyveno Lenkijoje, o jo žemės Žemaitijoje ne visur buvo aiškiai atribotos nuo gausių ir dažniausiai nepriklausomų žemdirbių valdų, Kęsgaila savinosi arba „niekieno“ žemes (ypač Žemaitijos šiaurės vakarų pasienyje), arba „niekieno“ valstiečių duokles ir prievoles.
Tokiai politikai vykdyti reikėjo vietinių bajorų tylaus pritarimo ir Kęsgailaičio namų ūkio išplėtojimo. Pirma sąlyga buvo įgyvendinama duodant „kąsnį“ bajorams, antra – teisėtais būdais įgyjant valdų, kurių ribas buvo sunku kontroliuoti.
Didžiausios Kęsgailaičio valdos buvo sukauptos apie Kražių ir Platelių pilis. Pirmoji jų vaidino dar ir reprezentacinę funkciją. Čia vyko Kęsgailaičio ir Žemaitijos bajorų susirinkimai bei teismai. Iš Platelių pilies ežero saloje buvo administruojamos išplėtotos valdos Gargždų, Kretingos ir Palangos apylinkėse bei girios ir medžioklės plotai į šiaurę, sienos su Livonija link.
Jono Kęsgailaičio sūnus Stanislovas dar labiau išplėtojo tėvo „užkariavimus“ ir XVI a. pr. buvo bene turtingiausias LDK didikas. Greta turto, kurio tik apie 1/3 buvo Žemaitijoje (likusi dalis buvo visoje LDK), jis puoselėjo ir didesnes ambicijas: palaikė nepriklausomus ryšius su Vokiečių ordinu, skyrė savo žmones valdyti tijūnijas, kurias dar jo tėvas dalijo žemaičių bajorams, kišosi į Žemaitijos parapijų valdymą, kai kuriuose raštuose įžūliai save vadino „Mes, Dievo malone... Žemaitijos seniūnas“, tuo lyg leisdamas abejoti, kad jo padėčiai reikšmės turėjo valdovo paskyrimas ar bajorų rinkimai.
Tvirtai įleistos šaknys
Stanislovo Kęsgailos veiksmus matė ir valdovas. Vos tapęs didžiuoju kunigaikščiu Žygimantas Senasis (1506–1548) ėmė spausti Kęsgailą. Iš pradžių dalino Žemaitijos žemes bajorams, o 1522 m. seimo metu, matyt, paskatino Žemaitijos tijūnus viešai pasiskųsti valdovui, jog Kęsgaila piktnaudžiauja valdžia ir, nesilaikydamas žemaičiams duotų privilegijų, atiminėja iš jų tijūnijas, perduoda jas savo tarnybininkams.
Nepaisant viešo teisių patikrinimo ir pripažinimo, kad Kęsgaila piktnaudžiavo padėtimi, didelių permainų neįvyko. Valdovas aiškiau atribojo savo ir seniūno valdas Žemaitijoje, bet po Stanislovo Kęsgailos mirties, žemaičių bajorams prašant, nauju seniūnu vis tiek patvirtino jo sūnų Stanislovą. Tik netikėta šio paskutiniojo „žemaitiškos“ Kęsgailų šakos palikuonio mirtis 1532 m. nutraukė giminės hegemoniją Žemaitijoje.
Kęsgailų valdymas Žemaitijoje ir vėliau turėjo atgarsių. 1544 metais žemaičiai išsirinko seniūnu kitos Kęsgailų šakos atstovą Stanislovą Mikalojaitį Kęsgailą. Valdovas jo nepatvirtino, leisdamas suprasti, kad nenori Kęsgailų valdžios atgimimo. Pareigų negavęs Kęsgaila šiek tiek „atkeršijo“, kai Žygimanto Senojo valdymo pabaigoje (1547) išsirūpino Kražių grafo titulą iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus.
 |
| Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo akademijos „Ad Fontes“ organizatorių nuotr./Kražių kolegija |
