Palenkės istorija paini, dėl jos teritorijos XIV–XV a. nuolat konfliktavo Mazovija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Galiausiai XV a. pr. ji buvo įjungta į LDK sudėtį.
1413 metais suorganizavus Trakų vaivadiją, jai priskirtos Bresto ir Drohičino žemės, po kurio laiko Vytautas Drohičino žemes išplėtė, prijungdamas Goniondzą, Raigardą ir Tikotiną. XVI amžiaus pr. Palenkės vaivadijai priklausė trys pavietai – Drohičino, Melniko ir Bielsko. Šios teritorijos gyventojai išlaikė glaudžius santykius su lenkiškomis Mazovijos žemėmis dėl jų kolonizacijos.
Palenkė – lenkiškos kultūros centras LDK
Palenkėje, skirtingai nei likusioje LDK, ir po prijungimo veikė nemažai lenkiškų struktūrų. Lenkų pavyzdžiu čia buvo organizuota teisės sistema ir teismų darbas. Drohičino žemė, kuriai iš pradžių priklausė ir Melnikas, lenkų teisę gavo 1444 m., o 1516 m. ji buvo išplėsta.
1501 metais lenkų teisė įtvirtinta ir Bielsko žemėje. Čia funkcionavo bajoriški teismai, teismų pareigūnai buvo renkami pagal teisę lygiais laikytų vietos bajorų. Teismų aktai rašyti lotynų arba lenkų kalbomis, o ne rusėnų, kaip kitose LDK vaivadijose.
Formaliai priklausydama LDK, Palenkė išlaikė nemažai lenkiškos sistemos dalykų teisės, teismų, ūkio ir monetarinėje srityse, dauguma bajorų buvo lenkai (daugiausia kilę iš Mazovijos).
Vaivadijoje dominavo lenkų, o ne lietuvių monetarinė sistema. Dar vienas Palenkės atskirumas nuo LDK buvo ūkis. XIV–XV amžių sandūroje vaivadijoje pradėta diegti valakų sistema, nemažai miestų nuo 1424 m. naudojosi Kulmo teise (Magdeburgo teisės atmaina).
Formaliai priklausydama LDK, Palenkė išlaikė nemažai lenkiškos sistemos dalykų teisės, teismų, ūkio ir monetarinėje srityse, dauguma bajorų buvo lenkai (daugiausia kilę iš Mazovijos). Tad XVI a. LDK, ruošdamasi vykdyti ūkio, administracijos ir teisės reformas, tiesiogiai matė jų rezultatus.
Palenkės ir Lietuvos bajorijos kontaktai buvo tamprūs, bendrauta seimuose ir karo žygiuose. Palenkėje kūrėsi LDK kilmės bajorai, stiprias pozicijas čia turėjo stačiatikiai ir rusėniška kultūra.
XVI a. LDK valdantysis elitas, diduomenė siekė pritraukti išsilavinusius vietos bajorus ruošti ir vykdyti valstybėje reformas, pritaikyti lenkišką patirtį privačiose valdose. Svarbus buvo ir politinis veiksnys, siekis integruoti kalbiškai ir kultūriškai labiau nei likusi LDK sulenkėjusią vietos bajoriją, kuri nuolat „žvalgėsi“ į Lenkiją. Ne veltui Palenkėje anksčiausiai, nuo 6-ojo deš., prasidėjo bajorijos judėjimas už LDK ir Lenkijos uniją bei lygių LDK bajorų teisių Lenkijos pavyzdžiu įvedimą.
Įspūdinga karjera nuo nulio
Kaip vyko integracija ir kokių karjeros aukštumų LDK galėjo pasiekti Palenkės bajorai, rodo Motiejaus Savickio (apie 1530–1581) gyvenimo istorija. Savickiai – viena populiariausių pavardžių tuometinėje Palenkėje ir šiandieninėje Lenkijoje.
Kadangi M.Savickis naudojo Lubicz herbą, tikėtina, kad jis buvo susijęs su Savicų valdos smulkiais bajorais Savickiais, minimais nuo XV a. pradžios. Kita vertus, šaltiniuose galima rasti informacijos apie miestietiškas būsimo Abiejų Tautų Respublikos senatoriaus šaknis. Jo senelis Tomas buvo tuomečio Polocko vaivados, Bielsko laikytojo Alberto Goštauto įkurto Narevo miesto vaitas, perdavęs pareigas sūnui Adomui.
Jaunystėje M.Savickis lavinosi būsimojo LDK kanclerio Ostafijaus Valavičiaus dvare. Globėjui užtarus, 1551 m. jis pateko į Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo kanceliariją ir didiko klientelą.
Sutarimus su patronu lengvino tos pačios evangelikų reformatų religijos išpažinimas. Per 15 darbo metų M. Radvilos Juodojo kanceliarijoje M. Savickis prasimušė į pasiturinčius bajorus ir tapo Melniko seniūnu. Jei karjeros pradžioje, anot jo, teko ir nepriteklius kęsti, tai 1565 m. rugpjūčio 8 d. LDK kariuomenės surašymas rodo jo, kaip pasiturinčio bajoro, statusą.
M.Savickio karjerai nesutrukdė net ir neigiamas 1569 m. Liublino unijos vertinimas. Kilęs iš Palenkės ir čia turėjęs nemažai nuosavybės, jis dalyvavo politiniuose įvykiuose Liubline. Veikiamas priešiškai į sąjungą su Lenkija žiūrėjusių Radvilų, M.Savickis uniją vertino neigiamai.
Vilniaus vaivados raštininku tapęs M.Savickis tuomet nuo savo valdų išrengė 5 ginkluotus raitelius, tad valdė apie 100 valakų, o 1567 m. jau turėjo apie 400 valakų.
Jo karjera nenutrūko po įtakingojo Radvilos Juodojo mirties 1565 m.. Pravertė ankstesnėje tarnyboje pas didiką sukauptas komunikacinis kapitalas – bendravimas su Žygimantu Augustu bei buvusio patrono sūnaus, LDK didžiojo maršalkos Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo pagalba.
Motiejus Savickis pakilo iki valdovo dvaro ir pagrindinio LDK pareigūno. 1566 metais jis tapo valdovo sekretoriumi ir gavo LDK didžiojo raštininko vietą. Motiejui Savickiui teko bendradarbiauti su trimis valdovais: Žygimantu Augustu, Henriku Valua ir Steponu Batoru.
Ištikimybė Lietuvai
M.Savickio karjerai nesutrukdė net ir neigiamas 1569 m. Liublino unijos vertinimas. Kilęs iš Palenkės ir čia turėjęs nemažai nuosavybės, jis dalyvavo politiniuose įvykiuose Liubline. Veikiamas priešiškai į sąjungą su Lenkija žiūrėjusių Radvilų, M.Savickis uniją vertino neigiamai.
Bet jam, Melniko seniūnui, teko prisiekti ištikimybę Karūnai. Nors už priesaiką valdovas suteikė naujų malonių, Lenkijos piliečiu tapęs M.Savickis liko ištikimas LDK ir savo patronams Radviloms. Požiūrį į minėtą politinį aktą jis išreiškė keliolikoje mus pasiekusių laiškų Vilniaus vaivadai M.Radvilai Rudajam.
Jo korespondencija ir vėliau surašytas „Memorialas“ – savotiškas Liublino įvykių dienoraštis ir poliublijinės LDK perspektyvos apmąstymai. Uniją jis apibūdino vienareikšmiškai neigiamai: „Sulaukėme to, ko mes nenorėjome nei matyti, nei girdėti, ir kas buvo provokuojama 180 metų; visa tai įvykdyta kitų džiaugsmingai ir su triumfu, o mes jau prieš šv. Petro šventę [birželio 29 d.] visiškai palaidojom savo mylimą motiną, kurios mirtis sunaikins jos šlovę ir pasididžiavimą.“
Unijos neigiamas vertinimas nepakenkė M.Savickio karjerai. Jis liko pagrindine figūra lietuviškajame valdovo sekretoriate. 1574 metais M. Savickis tapo ir ATR senatoriumi (Palenkės kaštelionu). Didesnių aukštumų pasiekė tik du vietos kilmės buvę XVI a. Vilniaus vaivadų raštininkai – O. Valavičius ir Leonas Sapiega, tačiau jų startinės pozicijos (kilmė ir turtinė padėtis) buvo geresnės. Motiejaus Savickio aukštą karjerą lėmė tai, kad jis pateko į įtakingiausių LDK didikų klientelą.
Trys pilnametystės sulaukę M.Savickio ir jo žmonos lenkės Anos Voitechovnos vaikai (dukra ir sūnūs Vaitiekus bei Mikalojus) nepratęsė tėvo karjeros pasiekimų, nepaisant net ir įgyto universitetinio išsilavinimo (Vaitiekaus atveju). Galėjo trukdyti jų didesnis angažavimasis Lenkijos reikalams. Tačiau Lenkijoje jie neturėjo tokių protektorių, kokius jų tėvas turėjo LDK.
Taigi Palenkės bajorija, patekusi į įtakingų Lietuvos didikų klientelą, galėjo dar iki unijos su Lenkija padaryti aukštą karjerą. Po unijos padėtis pasikeitė.
