Ilgamečių tarpvalstybinių kontaktų metu susiklostė pastovūs diplomatinių misijų keliavimo maršrutai, kurių pagrindu tapo senieji prekybiniai keliai. Siekiant išvengti šnipinėjimo (informacijos rinkimas – viena seniausių pasiuntinių veiklos funkcijų), kitos valstybės teritorija keliaujančios pasiuntinybės judėjimas buvo griežtai kontroliuojamas. Vietos pareigūnams pavesta žiūrėti, kad svetimšaliai nenukryptų nuo nustatyto maršruto ir nebendrautų su gyventojais.
Diplomatinė gija tarp Vilniaus ir Maskvos
Kelionę į Maskvą, gavę valdovo ir valstybės pareigūnų instrukcijas, Lietuvos pasiuntiniai dažniausiai pradėdavo iš Vilniaus ir pro Medininkus, Ašmeną judėdavo Minsko kryptimi. Vėliau kelionę tęsdavo iki LDK pasienio miesto Oršos, pakeliui apsistodami Borisove ir Drucke (kelionės trasa Ašmena–Orša yra dabartinės Baltarusijos teritorijoje).
Kelionę į Maskvą, gavę valdovo ir valstybės pareigūnų instrukcijas, Lietuvos pasiuntiniai dažniausiai pradėdavo iš Vilniaus ir pro Medininkus, Ašmeną judėdavo Minsko kryptimi. Vėliau kelionę tęsdavo iki LDK pasienio miesto Oršos, pakeliui apsistodami Borisove ir Drucke.
Toks kelionės LDK teritorija maršrutas susiklostė po 1512–1514 m. karinių susirėmimų, kuomet svarbus šalies pasienio strateginis punktas ir kelių susikirtimo vieta – Smolenskas – atiteko Maskvai. Tuomet nusistovėjo abiejų valstybių siena, kuri, nepaisant laikinų pakitimų, išliko visą XVI amžių. Ilgam susiklostė ir pastovus pasiuntinybių kelias.
Orša buvo paskutinis Lietuvos pasiuntinybių kelionės punktas LDK žemėse. Nuo šios vietos Lietuvos diplomatai kelionę tęsdavo Maskvos valstybės teritorija.
Kaip ir kitose šalyse, taip ir Lietuvos bei Maskvos diplomatinėje praktikoje gyvavo senas paprotys pasiuntinius pasitikti prie valstybės sienos. Kiekviena LDK diplomatinė misija apie savo priartėjimą privalėdavo iš anksto pranešti Smolensko valdytojui, nurodyti misijos adresatą, rangą ir sudėtį. Pasiuntinybės rangas lėmė elgesį su diplomatais: kuo aukštesnis buvo pasiuntinių rangas ir socialinis statusas, tuo pagarbiau buvo su jais elgiamasi kelionės metu.
Perėjusi sieną diplomatinė misija judėdavo Smolensko kryptimi. Tačiau į Smolenską, turėjusį pasienio karinio įtvirtinimo strateginės reikšmės, maskvėnai tik taikos metais leisdavo Lietuvos pasiuntiniams įžengti.
Dažniau pasiuntinybės nariai buvo apgyvendinami Smolensko apylinkėse, iš kur vėliau tęsdavo kelionę Maskvos kryptimi. Pakeliui diplomatinė misija dažniausiai apsistodavo Dorogobuže, Viazmoje ir Možaiske.
Šie kelionės punktai buvo svarbūs pasiuntinybės aprūpinimui ir nakvynei. Kuo aukštesnis buvo pasiuntinių rangas ir suteikti įgaliojimai, tuo skaitlingesnė buvo jų palyda, ji kartais siekė 300–500 asmenų. Atitinkamas buvo ir ją lydinčių Maskvos pareigūnų bei jų palydovų skaičius.
Rusiška gražbylystė ir lietuviškas santūrumas
Paskutinis pasiuntinybės sustojimas įvykdavo šalies sostinės apylinkėse. Pasiuntinybės sutikti iš miesto atvykdavo dvariškiai su palyda. Diplomatinės misijos nariai ir sutinkančioji procesija išsirikiuodavo į dvi eiles, tarp kurių likdavo pasiuntiniai ir svarbiausi priimančiosios pusės ceremonijos dalyviai.
Tuo metu būdavo nusiimamos kepurės ir nulipama nuo arklių, atvykėliai išklausydavo sutinkančiųjų valdovo vardu sakomų sveikinimų, kuriuos tardavo aukščiausias rangu sutiktuvių dalyvis.
Pasveikinant buvo tariama: „Mūsų valdovas [...], Dievo malone, visos Rusios valdovas ir didysis kunigaikštis liepė jums nusilenkti.“ Po to sekdavo formalus klausimas apie kelionę: „Mūsų valdovas [...] liepė jūsų apie sveikatą paklausti: ar gerai keliavote?“
Ceremonija užbaigiama paskelbiant pasiuntinybės nariams apie priimančio monarcho globą ir svetingumą: „Visos Rusios valdovas ir didysis kunigaikštis liepė mums jums pasiuntinių namus nurodyti ir maistą išduoti.“
Ceremonija užbaigiama paskelbiant pasiuntinybės nariams apie priimančio monarcho globą ir svetingumą: „Visos Rusios valdovas ir didysis kunigaikštis liepė mums jums pasiuntinių namus nurodyti ir maistą išduoti.“
Atvykėliai padėkodavo Maskvos valdovui už sėkmingą kelionę ir oficialiai prisistatydavo. Sutikimui pasibaigus, visi sėsdavo ant arklių ir tęsdavo kelionę Maskvos gatvėmis iki svečių apgyvendinimo vietos.
Tuo pačiu keliu į Lietuvą vykdavo ir rusų pasiuntinybės. Į Vilnių keliaujančią maskvėnų pasiuntinybę keletą varstų iki Oršos pasitikdavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigūnai (iki XVIII a. varstas buvo lygus 1 066,781 metro). Toliau abiejų šalių teritorija, lydint vietos pareigūnams, pasiuntinybės keliaudavo iš anksto suplanuotu maršrutu, pakeliui apsistodami Drucke, Borisove, Minske ir mažesnėse gyvenvietėse.
Išskirtiniu iškilmingumu pasižymėdavo tik pasiuntinių įžengimas į Vilnių. Lietuvoje sutikimo procedūros buvo supaprastintos: pasitenkinta tik kepurių nusiėmimu, net nenulipant nuo arklių. Sutinkantieji didžiojo kunigaikščio vardu domėdavosi pasiuntinių sveikata, klausdavo, kaip sekėsi kelionė.
Po šių procedūrų atvykėliai Vilniaus gatvėmis buvo lydimi iki apgyvendinimo vietos. Diplomatinių misijų kelionių maršruto būdavo griežtai laikomasi, todėl iš įprastinio kelio atvykėliai išsukdavo tik tuomet, kai valdovas nereziduodavo sostinėje.
Lietuvos atstovams kartais tekdavo pakeisti galutinį kelionės punktą, Maskvos monarchams išvykus į Naugardą, Tverę ar Aleksandrovo Slabadą. Dažniau kelionės planus tekdavo keisti Maskvos pasiuntiniams.
Lietuvos valdovams, kurie sykiu buvo ir Lenkijos karaliai, pakaitomis reziduojant tai vienoje, tai kitoje valstybėje, maskvėnai niekada nebuvo tikri, kad bus priimti Vilniuje.
Lietuvos valdovams, kurie sykiu buvo ir Lenkijos karaliai, pakaitomis reziduojant tai vienoje, tai kitoje valstybėje, maskvėnai niekada nebuvo tikri, kad bus priimti Vilniuje. Todėl kartais jų kelionės maršrutas tęsdavosi iki Gardino, kito LDK miesto ar net iki Krokuvos.
Trapi maskvėnų jungtis su Vakarais
Vilnių ir Maskvą jungiantis kelias turėjo ir tarptautinę reikšmę. Jis buvo ne tik LDK ir Maskvos valstybės diplomatinės komunikacijos kanalas, bet ir Maskvos, Vidurio bei Vakarų Europos šalių apsikeitimo diplomatinėmis misijomis maršruto dalis.
Didelė jo atkarpa ėjo per Lietuvos teritoriją. Vilnius galėjo kontroliuoti Maskvos valstybės ryšius Vakarų kryptimi. Maskvos atstovai privalėjo gauti leidimą vykti per Lietuvos teritoriją. Tokį patį dokumentą turėjo išsirūpinti ir kitos šalys, nusprendusios pasiųsti į Maskvą diplomatinę misiją. Tai buvo įprasta ir ilgametė kelionių patvirtinimo praktika.
Lietuvai nusprendus blokuoti ar apsunkinti Maskvos valstybės santykius su kitomis šalimis, maskvėnams ir jų diplomatiniams partneriams kartais kildavo problemų. Keliavimo nuostatose dažnai būdavo numatomas privalomas apsilankymas Vilniuje.
Tai palengvino diplomatinių misijų judėjimo Lietuvoje priežiūrą ir leido kontroliuoti Maskvos bei jos diplomatinių partnerių santykius.
Net ir menkiausias nustatytos tvarkos nesilaikymo atvejis buvo traktuojamas kaip keliavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio galėjo būti suvaržyta tolesnė diplomatinės misijos narių kelionė. Taigi LDK ir Maskvos valstybės sostines jungiantis senas prekybinis kelias atliko svarbų vaidmenį ne tik dvišaliuose kontaktuose, bet ir tarptautiniuose ryšiuose.
