Asmeninis istorijos liudijimas
P.Daumantas-Siesickis, regis, nebuvo itin išsilavinęs, tačiau nebuvo ir provincialas – jaunystėje, kaip Žygimanto Augusto dvarponis, 1559 m. vyko į Karaliaučių pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, o 1581 m. dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) seime Varšuvoje.
Kaip rašoma P.Daumanto-Siesickio dienoraštyje, kartais jis apsilankydavo Vilniuje (pirmas įrašas dienoraštyje – 1591 m. Vilniuje išklausyto pamokslo komentarai). Jis palaikė artimus ryšius su Žemaitijos elito viršūnėje įsitvirtinusiais Šemetomis.
Evangelikų reformatų spaudos mecenatę Daratą Šemetienę dienoraštyje vadina savo ir savo vaikų geradare. Kaip ir dauguma Ukmergės pavieto bajorų, XVI a. vid. P.Daumantas-Siesickis perėjo į evangelikų reformatų tikėjimą ir tapo uoliu jo išpažinėju.
Tai puikiai atsispindi jo dienoraštyje, kuriame asmeninio ir šalies gyvenimo įvykiai interpretuojami per Šv. Rašto prizmę. P.Daumanto-Siesickio dienoraštis yra svarbus religinės, konfesinės ir pilietinės savivokos dokumentas. Tai – ankstyviausi šiuo metu žinomi bajoro (ne didiko) tokio tipo užrašai, atsiradę etninėje Lietuvoje.
Jie pirmiausia lygintini su Naugarduko pateisėjo Teodoro Jevlašauskio (1546–1619) atsiminimais, tačiau šiems apimtimi ir turinio vingrybėmis neprilygsta.
Dienoraštis rašytas 1591–1603 metais. Nežinia, kas P.Daumantą-Siesickį paskatino gyvenimo saulėlydyje tapti „istoriku“. Gal Renesanso epochoje sustiprėjęs individualizmas, kitų dienoraštininkų pavyzdys? (Mūsų laikus veikiausiai pasiekė tik mažesnė rankraščių dalis.) Dienoraštis rašytas lenkų kalba su rusėniškais elementais.
Atmintyje įstrigo bado ir karo vaizdai
Štai kaip aprašomas badmetis Lietuvoje: „Tais pačiais 1598 metais – baisus badas vargšėje Lietuvoje, nesuprantamos ligos, pūlingos karštinės, siaučiančios it žiaurus maras. O vėliau, kai žmonės sulaukė rugių želmenų, jų prisivalgę, [iki tol mitę] medžių žieve, beregint pradėjo mirti, staiga sutinę [...] 1599 metais, o prasidėjo tai 1598 rudenį ir visą žiemą, mirė žmonės nuo baisaus bado. Suvalgė tėvas sūnų, o motina dukrą, vyras žmoną, o žmoną vyrą, tarnas poną, o ponas tarnaitę [...] mirusiuosius, ką tik ir anksčiau palaidotus, valgė [tarytum] žaisdami. O Viešpatie Dieve, pasigailėk [...] nes matyti, kad į Lietuvos žemę atėjo sunaikinimas, kaip yra už Kijevo plynuose laukuose, [kur] vien dykynės ir žvėrys belikę, ir šliužai dideli ir maži [...].“
Nelaimė, anot P.Daumanto-Siesickio, buvo 1600 m. kilęs ATR karas su Švedija. Anot jo, karą išprovokavo lenkų avantiūristas Ščigielskis, kuris įkalbėjo Švedijos valdytoją kunigaikštį Karolį Siodermanlandietį (būsimą Gustavą IX) įsiveržti į ATR kontroliuojamą Livoniją.
Dienoraštyje pavaizduota pirmoji karo fazė – švedų įsiveržimas ir lietuvių kontrpuolimas. Pagrindinis dėmesys skiriamas švedų karo vado, nesantuokinio Švedijos valdytojo sūnaus Karolio Gyllenhelmo ir lietuviams vadovavusio didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno veiksmams.
Autorius piktinasi, jo manymu, pavėluota Lenkijos pagalba, baiminasi atvykstančios kariuomenės plėšikavimo: „O paskui 1601 m., netrukus po Velykų, ponas Lietuvos etmonas Kristupas Radvila, sutelkęs 12 tūkstančių lietuvių raitelių ir pėstininkų, apsiautė Kuoknesės miestą. O kai Švedas norėjo ateiti apgultiesiems į pagalbą, buvo sumuštas pirmąsyk; vėliau, įsidrąsinęs su kariuomene, patraukė užpuldamas lietuvių stovyklą. Tačiau Viešpats Dievas klastos nepakenčia – lietuvių sutriuškintas pavainikis paknopstomis spruko ir rytojaus dieną [lietuviai] Kuoknesę užėmė. Tuo tarpu lietuviams per vasarą Livonijoje triūsiant, lenkai, įpratę atkakti laimikio dalybų, įkalbėjo karalių [traukti į žygį], idant daugiau lietuviškos duonos būtų suvalgyta, ir susiruošė į Lietuvą rugių ir kitų mūsų javų pasėlių, Lietuvą niokoti [...] kviečius eržilams pjauti, rugiuose kuopas rikiuoti, po javus raitiems jodinėti, bajorų namus plėšti [...].“
Atsiminimai protestanto lūpomis
ATR protestantų santykiai su Zigmantu Vaza buvo komplikuoti. Tai atsispindi ir dienoraštyje: valdovas smerkiamas dėl spaudimo protestantams, kurie šaukiasi dangiškojo Valdovo užtarimo. Satyra ir sarkazmu nuspalvinamas pasakojimas apie karaliaus proteguoto Jėzuitų ordino atėjimą į Lietuvą. Rigoristiškai atmetamas jėzuitų mokyklinis teatras bei Vilniaus universiteto įsteigimas. Lietuvos protestantai siekė įsteigti savo aukštąją mokyklą, tačiau negavo Zigmanto Vazos pritarimo.
Dienoraščio autorius daug vietos skiria artimiesiems. Kelios užrašų eilutės primena klasikinę „sūnaus palaidūno“ istoriją. Jų vertę didina tai, kad jose minimi lietuvių kultūros veikėjai – Vyriausiojo Lietuvos tribunolo sekretorius reformatas Merkelis Petkevičius ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis.
Aprašyti įvykiai prašosi romanisto plunksnos: „1595 rugpjūčio 6 dieną atnešė kurjeris laišką iš Sochačevo [Lenkija] [...] nuo mano sūnaus Aleksandro, kuris nuo manęs pabėgo iš Vilniaus, iš Tribunolo kanceliarijos, nuo raštininko pono Merkelio Petkevičiaus 1594 metų birželio 13 dieną. Išsiunčiau tą kurjerį pas sūnų su pinigais rugpjūčio 11 dieną, įteikęs 30 lenkiškų auksinų [...].“
Kita žinutė ta pačia tema užrašyta po ketverių metų: „1599 metais mano sūnų Aleksandrą įšventino į kunigus Rietave, Žemaitijoje. Bažnyčią ir jį šventino Žemaičių vyskupas Merkelis Matuševičius iš Videniškių [...]. Jei Tau, Viešpatie, [šitai] patinka, teikis palaiminti, o jei netinka, teikis į nieką paversti.“
Iš P.Daumanto-Siesickio testamento (1606 07 04) sužinome, kad Aleksandras mirė jaunas, todėl tėvas veikiausiai padarė išvadą, kad sūnaus pasirinkimas tapti katalikų dvasininku Dievui nepasirodė tinkamas.
Dienoraštyje ir testamente P. Daumantas-Siesickis kitiems savo vaikams (jų iš viso turėjo ne mažiau kaip 6) įsakmiai liepia laikytis „evangelinio tikėjimo“ – likti protestantais.
