Gal todėl vieniems lietuvių atsitraukimas Žalgirio mūšyje atrodė (ir atrodo) kaip sumanus strateginis žingsnis, kitiems (kurie mūšį stebėjo, anot Jano Dlugošo, įsilipę į kelis mūšio lauke augusius ąžuolus) – kaip bėgimas.
Nugalėtojai visada pervertina, o nugalėtieji – menkina karių skaičių, paimtus belaisvius ir trofėjus.
Panašiai atsitiko su 1564 m. sausio 26 d. mūšiu ties Ūla. Nerasime nei vieno vienodai mūšį aprašančio šaltinio,
 |
| Kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis pergudravo maskvėnus ir sutriuškino jų kariuomenę. |
pateikiamos versijos skiriasi. Tikra yra tik tai, jog, susidūrus Maskvos kariams ir žymiai mažesniam, tačiau rinktiniam LDK karių būriui, pergalę šventė lietuviai.
Strateginė pergalė valstybės žlugimo akivaizdoje
Mūšio priešistorė buvo nepalanki LDK. 1563 metais Lietuva prarado rytinius „vartus“ – Polocką, valstybei grėsė žlugimas. Sudarius trumpalaikes paliaubas su Maskva, sugebėta mobilizuoti pajėgas ir tinkamai atremti naujus maskvėnų puolimus. Kaip tik tai parodė Ūlos kautynės.
1564 metų sausio 9 d. paskui iš Maskvos grįžtančius užlaikytus lietuvių pasiuntinius žygiavo dvi gausios maskvėnų kariuomenės, vadovaujamos kunigaikščių Piotro Serebrino ir Piotro Šuiskio. Abi jos siekė susijungti ties Orša ir užimti Lietuvos sostinę Vilnių.
LDK prieš maskvėnus galėjo pasiųsti gerokai mažesnes pajėgas. Lietuvos karo vadai didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis ir lauko etmonas Grigas Chodkevičius, išanalizavę žvalgybos duomenis apie priešą, priėmė sprendimą pulti dar nesusijungusią P.Šuiskio kariuomenę.
LDK prieš maskvėnus galėjo pasiųsti gerokai mažesnes pajėgas. Lietuvos karo vadai didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis ir lauko etmonas Grigas Chodkevičius, išanalizavę žvalgybos duomenis apie priešą, priėmė sprendimą pulti dar nesusijungusią P.Šuiskio kariuomenę.
Sausio 26 d. lietuviai lauke ties Ūla sutriuškino maskvėnus. LDK kuopininkui Filonui Kmitai pavyko suklaidinti P.Serebrino būrius, šie pasileido bėgti. Lietuviai persekiojo bėgančiuosius ir niokojo Maskvos pasienio žemes. Pasiekta pirmoji svarbi pergalė prieš Maskvą Livonijos kare (1558–1583), pakeitusi jėgų pusiausvyrą ir 5 metams atitolinusi Lietuvos uniją su Lenkija.
Po mūšio „išaugusi“ maskvėnų kariuomenė
Kaip viskas vyko, įvairiai pasakoja šešios šaltinių grupės arba penkiolika, daugiausia laimėtojų pusės, dokumentų. Bene svarbiausi – mūšio dalyvių pasakojimai, jų korespondencija, pranešimai ar atsiminimai.
Turime abiejų LDK karo vadų M.Radvilos Rudojo ir G.Chodkevičiaus informacinius laiškus–pranešimus, parašytus praėjus kelioms dienoms po kautynių, bei anoniminį dalyvio pranešimą, siųstą į Varšuvą.
Šioje „šviežiausioje“ informacijoje sutariama dėl mūšio laiko, bet nesigilinama nurodyti tikslesnę kautynių vietą, taktiką, esama prieštaravimų dėl maskvėnų karių skaičiaus.
To meto istorijos kronikininkų (Motiejaus Strijkovskio, Luko Gurnickio ir kitų) po kelerių metų pateikiamose versijose yra naujų detalių. Tikslinama įvykio vieta ir laikas, detaliau pristatomi mūšyje dalyvavę lietuviai, paminėta apie etmono P.Šuiskio žūtį, jos aplinkybes.
Skiriasi statistiniai duomenys: lietuvių pusei atstovavę autoriai pervertino priešo pajėgas. Anonimas metraštininkas nurodė net 50 000 mūšyje dalyvavusių maskvėnų ir 45 000 žuvusiųjų, M. Strijkovskis – 30 000 ir atitinkamai 25 000 žuvusiųjų, L. Gurnickis minėjo 18 000 žuvusiųjų, o lietuvių karių skaičius sumažintas iki 4 000.
Martyno Bielskio „Kronikoje“, atvirkščiai, mažinama priešo netektis iki 20 000, lietuvių pajėgos didinamos iki 10 000. Taigi kautynių dalyvių skaičiai – neaiškūs.
Žinios apie Ūlos pergalę plaukė į Vokietiją, Italiją ir Prūsiją. Jas platino įvykių dalyvių laiškus siuntę Prūsijos kunigaikščio informatoriai, popiežiaus pasiuntiniai ir LDK didikai, pvz., Radvilos.
Siekta stiprinti Lietuvos įvaizdį Europoje, pranešti apie svarbią pergalę prieš barbarais laikomus maskvėnus. Todėl informacijoje didinamos priešininkų pajėgos ir mažinamos lietuvių.
Detektyvinė mįslė: kas nukovė Maskvos karo vadą?
Ūlos kautynės prisimenamos keturių amžininkų Jano Mylijaus, Andriaus Volano, Jano Kochanovskio ir Jono Radvano proginiuose kūriniuose. Jų versija neprieštarauja ankstesniems pasakojimams, tačiau vienodai neatkartoja mūšio schemos ir kitų detalių.
Atrodo, kad dalyviams ir amžininkams nebuvo aiški kautynių eiga, kovos įkarštyje įsiminė atskiros detalės, bet ne bendras vaizdas. Visiems įstrigo P.Šuiskio žūties aplinkybės. Tačiau turime dvi jo žūties versijas. Dažniausiai kartojama apie valstietį, kirviu užmušusį maskvėnų etmoną. Buvo ir kita, teigusi, kad P.Šuiskis rastas šulinyje su peršauta galva.
Svarbūs kautynių rekonstrukcijai būtų oficialūs LDK kanceliarijos dokumentai. Išliko žuvusiųjų ir belaisvių maskvėnų sąrašas, papildantis naratyvinių šaltinių informaciją. Tačiau jame nurodyta nauja statistinė informacija (žuvę apie 16 000 maskvėnų) neleidžia pasitikėti ir šiuo šaltiniu.
Tikėtina, kad skaičiai net oficialiame dokumente galėjo būti padidinti. Apie kautynėse pasižymėjusius sužeistus dalyvius liudija ir suteiktys nusipelniusiems dalyviams. Aiškėja, kad maskvėnų etmoną Pleščiovą į nelaisvę paėmė žemionis Andrius Golubis.
Tačiau galvosūkiu tampa Kasparo Šveikovskio atvejis. M.Radvila Rudasis pabrėžė šio savo kliento narsą kovose su maskvėnais ir nurodė, kad būtent jis nukovė Maskvos vadą P.Šuiskį.
Tai greičiausiai buvo M.Radvilos Rudojo klastotė, siekiant gauti norimų žemių K.Šveikovskiui, nes kiti šaltiniai tokio fakto neminėjo. Tai verčia abejoti ir kitais, sunkiai patikrinamais privilegijų teiginiais. Tikėtina, kad net oficialūs LDK kanceliarijos dokumentai, informuojantys apie Ūlos kautynes, kartais pateikia ne teisingą, o labiau amžininkams naudingą medžiagą.
Taigi esama ne mažiau penkiolikos įvairių vienalaikių ir vėlesnių Ūlos kautynes aprašančių istorinių šaltinių – nuo korespondencijos iki proginių kūrinių, nuo žuvusių maksvėnų iki apdovanotųjų lietuvių karių sąrašų.
Nors šaltiniuose aprašytos įvykio versijos viena kitai neprieštarauja, tačiau nėra identiškos. Pozicijos ryškiausiai kertasi pristatant karinę mūšio statistiką, lietuvių naudotą taktiką, maskvėnų pralaimėjimo priežastis, priešininkų vado P.Šuiskio žūties aplinkybes.
Nė vienas pasakojimas nepateikia detalaus kautynių vaizdo, kuris leistų tiksliau įvertinti įvykį, lietuvių vadų indėlį. Klausimas, kaip pavyko minimaliomis pajėgomis įveikti galingą priešą, lieka neatsakytas...
