Kameralizmo idėjos skatino sukurti vieningą, centralizuotą valstybę ir sustiprinti daugelio socialinio gyvenimo sričių kontrolę, o statistikos mokslas (kaip atskira disciplina Europos universitetuose pradėtas dėstyti nuo 1746 m.) siūlė susitelkti į finansinę valstybės ekonominės būklės analizę, subalansuoti biudžetą ir tobulinti administracinę sistemą.
Lenkijoje ir Lietuvoje buvo keliami įvairūs finansų sistemos reformos pasiūlymai: siūlyta didinti mokesčius, įvesti griežtą dūmų ir gyventojų skaičiaus apskaitą.
Radikaliausią pasiūlymą Ketverių metų seimui (1788–1792) pateikė LDK didysis valstybės sekretorius Fryderykas Moszyńskis. Jis pasiūlė apmokestinti ne dūmų skaičių, bet iš dūmų gaunamas pajamas. Taigi turėjo būti nustatytas dūmų ūkinio pajėgumo lygis. Seimui nepritarus šiam projektui, F.Moszyńskis dėjo pastangas, kad būtų priimtas pirmojo visuotinio gyventojų surašymo įstatymas, apimantis visus gyventojų sluoksnius (išskyrus bajorus ir dvasininkus). Bajorai žemvaldžiai turėjo būti surašyti žemvaldžių knygoje.
 |
| XVII a. Lenkijos bajorai. Piešinys paimtas iš wikipedia,org |
Nuo 1790 m. visuotinį gyventojų surašymą vykdė civilinės karinės tvarkos komisijos.
Gyventojų grupės: nuo daržininkų iki elgetų
1789 m. birželio 22 d. Abiejų Tautų Respublikos seimas priėmė nutarimą dėl visuotinio dūmų surašymo Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nutarime fiksuota, kad surašant dūmus kaimuose ir miestuose būtina nurodyti ir juose esančių žmonių skaičių.
Surašymo vykdymą pradėjo aukos mokesčio rinkimo komisijos, o baigė 1789 m. lapkričio 24 d. seimo įstatymu visuose pavietuose įkurtos civilinės karinės tvarkos komisijos.
Lenkijoje surašymui buvo parengtos specialios schemos, pagal kurias gyventojai buvo skirstomi į valstiečius–žemdirbius, činšininkus–daržininkus, kampininkus, pirklius, fabrikantus, amatininkus, smuklininkus, laisvuosius samdinius ir elgetas. Lietuvoje gyventojai buvo surašomi naudojant dūmų liustracijos knygas, kurių vidurinėse skiltyse buvo surašomos bajorams priklausiusios gyvenamosios vietovės – miesteliai, palivarkai, kaimai, užsieniai. Į kairę nuo gyvenamosios vietovės pavadinimo buvo rašomas dūmų skaičius, o į dešinę – gyventojų skaičius, skirstant juos 5 amžiaus grupėmis: 1) nuo 1 iki 16 metų; 2) nuo 16 iki 30 metų; 3) nuo 30 iki 45 metų; 4) nuo 45 iki 60 metų; 5) 60 ir daugiau metų. Kiekvienoje amžiaus grupėje gyventojai suskirstyti pagal lytį. Žydų ir karaimų skaičius vietovėse nurodytas atskirai.
Surašymo eiga: jungtinės komisarų ir klebonų pajėgos
Nuo 1790 m. visuotinį gyventojų surašymą vykdė civilinės karinės tvarkos komisijos. Jos privalėjo surašymui išrinkti specialias komisarų darbo grupes (po 2 ar daugiau asmenų kiekvienai pavieto parapijai) ir darbą baigti per du mėnesius.
Komisijos privalėjo kasmet vykdyti gyventojų skaičiaus ir natūralaus judėjimo apskaitą. Duomenis apie parapijos gyventojus, per metus užregistruotas santuokas, gimimų, mirimų metrikas kiekvienų metų pradžioje civilinėms karinėms komisijoms privalėjo pateikti vietos klebonai (nepaklusnius klebonus komisija galėjo nubausti 100 auksinų bauda). Remiantis gautais duomenimis, būdavo sudaromi viso pavieto gyventojų sąrašai (atskiri krikščionims, žydams, totoriams, karaimams) ir pateikiami LDK Iždo komisijai, kuri turėjo informuoti seimą apie krašto gyventojų padėtį.
Įgyvendinant įstatymą pasitaikydavo vėlavimų. Štai Upytės paviete 1790 m. gegužės 18 d. sudaryta komisarų grupė pagal Iždo komisijos atsiųstą schemą atliko dūmų liustraciją ir parengė sąvadą (tarifą), vėluodama vieną mėnesį. Anot Upytės pavieto komisarų, „dėl per vėlai atsiųsto nurodymo aprašyti ekonominį dūmų pajėgumą“ jie šio darbo neatliko. Liustraciją Upytėje vykdė 18 komisarų, civilinės karinės komisijos narių, vadovaujamų pavieto maršalo Mykolo Straševičiaus.
Visuotinio gyventojų surašymo suvestines lenteles, parengtas pagal parapijų duomenis, viena pirmųjų Iždo komisijai 1791 m. vasario 16 d. išsiuntė Riečicos pavieto civilinė karinė tvarkos komisija. Lietuvos Brastos komisija 1790 m. gyventojų surašymo darbą baigė 1791 m. kovo 20 dieną. Naugarduko komisija duomenis apie pavieto gyventojus baigė rengti 1791 m. spalio 10 d., Breslaujos – spalio 17 d., o Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių reparticijos – tik 1792 m. sausio 16 dieną.
1790-ų metų surašymo duomenimis, LDK buvo apie 3,6 mln. gyventojų. Absoliučią krašto gyventojų daugumą (apie 80 proc.) sudarė valstiečiai. Bajorai sudarė apie 6 proc. gyventojų.
Surašymo rezultatai: trys milijonai
Išlikę 11 LDK (pusės visų krašto dūmų) pavietų visuotinio gyventojų surašymo duomenys rodo, kad pagal socialinę gyventojų sudėtį absoliučią krašto gyventojų daugumą (apie 80 proc.) sudarė valstiečiai. Bajorai sudarė apie 6 proc. gyventojų (Trakų paviete – 7,3 proc.; Šiaulių – 9 proc.; Naugarduko – 8,6 proc.; Riečicos – 3,7 proc., Mozyrio 2,6 proc.). Žydai sudarė apie 5,3 proc. gyventojų. Miestiečiai krikščionys – apie 5 proc. gyventojų.
Surašymo duomenimis, 1790 m. 52,8 proc. visų gyventojų sudarė vyrai, 47,2 proc. – moterys. 1–17 metų amžiaus vyriškos lyties krikščionių gyventojų LDK buvo apie 42 proc. Vyresni kaip 50 metų asmenys sudarė 10,4 proc. visų gyventojų.
Bajorai gyveno ilgiau nei valstiečiai. Štai Šiaulių paviete 50 metų ir vyresnio amžiaus valstiečiai vyrai sudarė 8,8 proc., o bajorai – 13,8 proc. visų tos socialinės grupės asmenų. 11 LDK pavietų 1790 m. gimė 55,8 tūkst. vaikų, t. y. 1 000 gyventojų teko 39,7 naujagimio (tuo metu gimstamumo vidurkis Europoje buvo 39 naujagimiai 1 000 gyventojų). Mirtingumas Lietuvoje buvo didžiausias tarp jaunesnių kaip 18 metų amžiaus gyventojų ir sudarė 51,5 proc. mirusiųjų. Didžiausią dalį mirusiųjų sudarė mažamečiai vaikai. 1 000 gyventojų 11-oje LDK pavietų 1790 m. teko 13,4 žmonių natūraliojo prieaugio. 1790 metais visoje LDK buvo apie 3,6 mln. gyventojų.
Surašymo metu gauti duomenys apie gyventojus atvėrė galimybes įgyvendinti finansines, ūkines ir administracines reformas.
