Paraščių meną sukūrė nuobodulys?
Kai kurie tyrėjai Lietuvoje, užsienyje ryžtasi nagrinėti tokius darbus. Štai italų paleografas (paleografija – mokslas, tiriantis senovinius rankraščius, jų raštą) ir menininkas Giusepe Zevola tyrė Neapolio archyvuose išlikusių miesto dokumentų knygas, aprašė bei suskirstė rastus marginalinius įrašus, piešinius, kurių siužetai panašūs į tuos, kurie rasti LDK dokumentuose.
Giusepe Zevola padarė išvadą, kad Neapolio banko istorijos archyvo senųjų knygų grafiti sukūrė nuobodžiaujantys, tačiau nuo viršininkų tai slepiantys, archyvistai.
Tarp tokių piešinių galima rasti ir savarankiškų, baigtų meno kūrinių, turinčių kompoziciją. Būta ir įvairiausio pobūdžio papaišymų. Paprastai šie primityvūs, neaiškūs, nebaigti kontūriniai piešinukai, nesusiję su tekstu, džiugina skaitytojus. Galima atkreipti dėmesį ir į paterliojimus, papaišymus, neturinčius nieko bendro su menu.
Nežinomų autorių atverti langai į tolimos epochos kasdienybę
Kai kurių dokumentų iliustracijos yra aukšto meninio lygio. Štai Bresto–Kobrino ekonomijos knygose dar XIX a. rasti piešiniai, vaizduojantys LDK valstiečių darbus, perspausdinti Alfredo Bumblausko knygoje „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“ (Vilnius, 2005).
Iš profesionaliai atliktų piešinių galima nemažai pasakyti apie žemdirbystės istoriją. Bet tokių piešinių išlikę nedaug. Prie tokių priskirtina „Medžioklės scena“ (nr. 1), pavaizduota 1627 m. Kauno vaito knygoje.
Prasidėjus 1627 m., pirmasis tų metų vaito knygos puslapis buvo papuoštas įvairių paukščių, žvėrių ir miško augalų paveikslais. Kairiajame kampe nupieštas medžiotojas, nutaikęs į juos šautuvą (šautuvas priskirtinas medžioklinių šautuvų su ratukine spyna (Radschloss) tipui). Galbūt piešėjas nukopijavo šį paveiksliuką nuo kokios nors to laikotarpio graviūros ar knygos iliustracijos, net jei tai ir tiesa (tokia graviūra nežinoma), tokie paveiksliukai yra įdomūs.
Prasidėjus 1627 m., pirmasis tų metų vaito knygos puslapis buvo papuoštas įvairių paukščių, žvėrių ir miško augalų paveikslais. Kairiajame kampe nupieštas medžiotojas, nutaikęs į juos šautuvą
Mokslui naudingi yra ir neprofesionalių dailininkų piešiniai. Menotyrininkai pripažįsta, kad trūksta žmogaus atvaizdų iš LDK epochos. O piešinių, nors ir mėgėjiškų, vaizdiniai remiasi gyvenimo stebėjimu, todėl tokie darbai liudija apie to meto madas, drabužius, šukuosenas.
Štai piešinyje „Barzdotas bajoras“ (nr. 2) pavaizduotas žmogus dėvėjo kontušą ir žiponą pagal XVIII a. madą. Kontušas ir žiponas XVIII a. bajorų madoje buvo neatskiriamas. Piešinyje matomas susegimas, kuris tuo metu vadintas Brandenburgu.
„Verkiantis jaunuolis“ (nr. 3), nupieštas po 1733 m. politiniu eilėraščiu, vaizduoja ilgaplaukį (galbūt dėvintį peruką).
1683 metais Lietuvos Metrikos asesorių bylų turinyje, puslapio viršuje, buvo nupaišytas „Ironiškas žmogus“ (nr. 4), kurio viena akis – liūdna, kita – linksma. Piešinys primityvus, negalima aptikti detalių, rodančių nupieštojo luomą. Kito asmens portretas, kurį galima vadinti „Ilgaplaukis vyras“ (nr. 5), rastas 1728–1729 m. Vilniaus pavieto pilies teismo dekretų knygos priešlapyje. Piešinyje žmogus ilgaplaukis, jaunas arba vidutinio amžiaus.
Paraštėse išsiliejusios emocijos
Kaip atsirasdavo tokie piešiniai? Bresto–Kobrino ekonomijos ar Kauno vaito knygose pasitaikę piešiniai buvo tarsi „legalūs grafiti“. Minėtas „Verkiantis jaunuolis“ nupaišytas po politinio eilėraščio tekstu.
Šis tekstas pašiepia ir smerkia Radvilas, kitus LDK ir lenkų didikus, 1733 m. karaliaus rinkimų metu nepalaikiusius daugumos bajorijos remiamo Stanislovo Leščinskio ir išrinkusius nepopuliarų Saksonijos elektorių (lot. elector – rinkėjas) kurfiurstą Augustą III.
Vargu ar šis žmogus yra griežto politinio eilėraščio objektas (pavaizduotas simpatiškai), jis turbūt verkė dėl Abiejų Tautų Respubliką užgriuvusių nelaimių – svetimųjų plėšikavimų, savųjų išdavystės, blogos šalies padėties.
Šis jaunuolis primena angeliuką, gal nukopijuotą nuo salės, kurioje buvo posėdžiaujama, interjero (pvz., karnizo su angelu). Kartais tokių piešinių atsiradimą lemdavo atsitiktinumai. Štai išsiliejo rašalas, iš dėmės gimė šaržo bruožų turintis ,,Vyriškis su ūsais” (nr. 6). Turbūt vadinamasis plunksnos bandymas ar teplionė ,,užsisvajojus” lėmė, kad 1690 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų ir einamųjų reikalų bylų registre atsirado „Vyriškis ilga barzda“ (nr. 7).
Kartais galima identifikuoti tokių piešinių autorystę. ,,Barzdotą bajorą” nupiešė, matyt, Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos klientas Jurgis Čečiotas.
1727 metais liepos 17 d. kliento laiške rašyta, kad bajorus (t. y. valstiečius, turėjusius prievoles eiti karinę tarnybą) J.Čečiotas privalėjo pristatyti savo patronui A.K.Sapiegai į Derečiną (Slonimo paviete) pasirengusius žygiui, su ginklais ir uniforma. Bet pritrūko balnakilpių.
Laiško paraštėje buvo Merkinės seniūno užrašas: ,,Jei nėra tvarkos, tai kam kiti įsakymai?“. Po laiško tekstu, kairėje pusėje, nupieštass išsigandęs žmogus. Vertinant piešinio formą galima spėti, kad A.K.Sapiega norėjo pašiepti darbo gerai neatlikusį pavaldinį ir nupaišė jo šaržą.
Tokių piešinių iš minėto laikotarpio yra ir daugiau. Istorijai „meniniai intarpai“ suteikia spalvingumo.
