Vietoj vergovės pasirinkdami mirtį Pilėnų gynėjai parodė ypatingą laisvės meilę. Šie tragiški, bet didingi įvykiai vyko 1336 m. vasario 25 dieną. Pilėnų gynyba buvo paskelbta tipišku lietuvių narsumo pavyzdžiu.
XIII–XIV a. lietuvių karuose prieš kryžiuočius nestigo didvyriškos kovos pavyzdžių. Paminėkime mūšius – Saulės (1236), Durbės (1260) ar Ašeradės (1279). Prisiminkime ne kartą narsiai apgintą Veliuonos pilį, įnirtingas kovas ties Kolainiais (1290) ir Vaikiais (1322), paskaitykime apie batalijas dėl Kauno pilies (1362).
Šios kovos – ne prastesnės, tačiau jos nė iš tolo neprilygsta šiandieniniam garsui apie Pilėnus. Taip iš dalies atsitiko todėl, kad jose nebuvo tokių kraupių tarpusavio žudynių, kokias regime Pilėnuose: neretai pasitaiko, kad didesnio dėmesio sulaukia keistas įvykis.
Neatskyti Pilėnų dramos klausimai
Perskaitykime iškalbingas kronikininko Vygando Marburgiečio kronikos ištraukas: „Pamatę krikščionių kariuomenę, stabmeldžiai smarkiai išsigando, netekdami vilties apginti pilį. Jie sumetė į ugnį aibę turto ir patys išsižudė. Pasakoja, kad tenai viena senė stabmeldė šimtą jų kirviu nukirtusi, o paskui pati sau atėmusi gyvybę.“
Aprašydamas prie pilies užvirusias kovas Vygandas Marburgietis pažymi, kad Pilėnų kunigaikštis (jo vadinamas „karaliumi“) „stengėsi atsimokėti prūsams, kurie svaidė ugnį, medžius (rąstus, malkas) ir akmenis į pilį ir į karalių.
Keistas ir Margirio elgesys. Nepaisant lakoniško aprašymo, akivaizdu, kad Margiris negalėjo suorganizuoti adekvačios gynybos. Užuot įkvėpęs vyrus tolesnei kovai (ko buvo galima tikėtis iš vado), jis nudūmė į pilies požemį ir nužudė savo žmoną.
Tačiau karalių jo pavaldiniai dengė skydais; pagaliau baimės pakirstas jis nubėgo į kažkokią skylę, pervėrė kalaviju savo žmoną ir metė į liepsną. Tokios nelaimės pritrenkti stabmeldžiai nulenkė savo sprandus, ir karalius visus nužudė.“
Labiausiai į akis krenta tai, kad Pilėnus ištikusioje dramoje labai mažai kalbama apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, bet daug apie tarpusavio žudynes. Jos kilo dar tada, kai didelė kryžiuočių kariuomenė tik artėjo prie Pilėnų.
Baimė pamačius gausias karines pajėgas, prieš kurias nesitikima atsispirti, yra natūrali, bendražmogiška reakcija. Ji gali būti suvaldyta arba ne. Regis, kad Pilėnuose ji nebuvo suvaldyta ir virto tarpusavio žudynėmis.
Keistas ir Margirio elgesys. Nepaisant lakoniško aprašymo, akivaizdu, kad Margiris negalėjo suorganizuoti adekvačios gynybos. Užuot įkvėpęs vyrus tolesnei kovai (ko buvo galima tikėtis iš vado), jis nudūmė į pilies požemį ir nužudė savo žmoną.
Tada kariai palūžo ir rinkosi žūtį nuo savo vado rankų. Apie paties Margirio likimą vienintelis autentiškas ir išsamus šaltinis – Vygando Marburgiečio kronika – daugiau nieko nesako, todėl galime manyti, kad jis žuvo (ar nusižudė), o gal ir pasidavė į nelaisvę.
Senieji Lietuvos istorijos šaltiniai nėra užfiksavę jokio kito panašaus įvykio, kuris rodytų, jog karvedys savo rankomis žudė savo karius. Paradoksalu, bet daugeliu atžvilgiu keistas įvykis buvo palaikytas tipišku.
Pilėnų simbolis: rašytojų plunksnos ir ideologų ruporai
Tam, kad pasakojimas apie Pilėnus taptų „savaime suprantamas“, reikėjo panaudoti racionalizaciją ir literatūrinę vaizduotę.
Prie Pilėnų dramos pervertinimo tradicijos ištakų stovi vienas didžiausių lenkų viduramžių istorikų – Jonas Dlugošas. XV a. septintajame dešimtmetyje savo „Analuose“, kalbėdamas apie lietuvių ir kryžiuočių kovas, jis pirmą kartą aprašė įstabiai aktyvų lietuvių priešinimąsi kryžiuočiams.
Kadangi be Vygando Marburgiečio kronikos Jonas Dlugošas neturėjo kitos patikimos informacijos, šią naujovę reikia vertinti kaip rašytojo ir erudito vaizduotės rezultatą. Gerai žinodamas antikos istorikų (visų pirma, Tito Livijaus) darbus, Jonas Dlugošas iš jų pasiskolino kai kuriuos motyvus ir juos pritaikė savo Pilėnų gynybos vaizdui.
Šiuo požiūriu bene iškalbingiausi pavyzdžiai buvo Astapo (206 m. iki Kristaus) ir Abydoso (200 m. iki Kristaus) miestų apgultys. Tikėtina, kad bendras taisykles apie tai, kaip reikia vaizduoti savižudybe pasibaigiančias kovas, teikė jau ir tada žinota Masados apgulties istorija: 74 m. Masados tvirtovėje romėnų apgulti žydų sukilėliai nusižudė, nenorėdami pakliūti į priešų rankas.
Panašūs motyvai atsispindės vėlesnių rašytojų raštuose, svajonėse ir pamokymuose. Šioje tradicijoje ryškius pėdsakus paliko XVI a. istorikai Simonas Grunau, Motiejus Stryjkovskis, Kasparas Schützas.
Jie sukūrė pagrindą, kuriuo rėmėsi vėlesni rašytojai, įsitikinę ir savo skaitytojus įtikinę, kad jų tapomi Pilėnų gynybos vaizdai yra ir faktiškai patikimi, ir idėjiškai teisingi bei prasmingi.
Kadangi „idėjiškai teisingus“ dalykus nustato simboline ir administracine galia disponuojantys dariniai, nenuostabu, kad naujausiais laikais lietuvių sąmonėje gilias šaknis įleidusiu Pilėnų vaizdiniu manipuliavo tiek Antano Smetonos autoritarinis režimas, tiek okupacinis sovietų režimas. Pastarajam ypač rūpėjo mobilizuoti lietuvius ir parodyti, kad rusų bei lietuvių ginklo draugystė kovojant prieš Vakarus – senas istorinis reiškinys.
Dar ir šiuo metu yra lietuvių, kurie toliau tęsia kovas su kryžiuočiais...
