Valstybių ar miestų pinigai iki XX a. I p. dažniausiai buvo gaminti iš tauriųjų metalų – aukso ir sidabro. Pinigų klastotojai monetas gamino iš netauriųjų metalų – vario, žalvario, alavo ar švino, dažnai padengdami jas plonu aukso, sidabro ar alavo sluoksniu. Pinigų klastotojai padirbinėdavo ne tik tauriųjų metalų monetas, bet ir smulkių nominalų vario ir jo lydinio monetas, popierinius pinigus.
Netikrų pinigų amžius
Pirmieji LDK pinigai buvo XIII–XIV a. sidabro lydiniai, o XIV a. pab. iš sidabro nukaldintos ir pirmosios LDK monetos. Šiandien yra žinomas ne vienas suklastotas sidabro lydinys ar ankstyviausia moneta. Ir vieni, ir kiti buvo pagaminti iš vario ar vario–alavo lydinį padengus sidabro arba alavo sluoksniu.
Šiuo metu žinomos beveik visų LDK valdžiusių valdovų monetų klastototės – nuo Jogailos ir Vytauto iki Stanislovo Augusto laikų. Buvo klastojamos ne tik vietinės, bet ir apyvartoje gausiai cirkuliavusios užsienio kraštų monetos.
Šiuo metu žinomos beveik visų LDK valdžiusių valdovų monetų klastototės – nuo Jogailos ir Vytauto iki Stanislovo Augusto laikų. Buvo klastojamos ne tik vietinės, bet ir apyvartoje gausiai cirkuliavusios užsienio kraštų monetos.
Su pinigų klastojimu visais laikais ir visose šalyse buvo griežtai kovojama. 1566 metų Lietuvos Statute rašoma, kad už pinigų klastojimą kilmingi asmenys bus baudžiami turto konfiskavimu, o nekilmingi – mirties bausme. Tačiau pinigų klastojimo mastas ypač XVII a. vid. ir II p. buvo milžiniškas.
Jono Kazimiero laikais monetų klastojimo apimtys buvo didžiausios visoje Lenkijos karalystės ir LDK pinigų istorijoje. Gausų monetų klastojimą lėmė varinių monetų atsiradimas: buvo pigesnė žaliava, krito monetų vertė. Vykdant atsiskaitymus monetos dažnai buvo ne skaičiuojamos vienetais, o sveriamos.
Žymiausi klastotojai
Šiandien žinomos trys vietos, kur buvo klastojamos lenkiškos ir lietuviškos Jono Kazimiero monetos. Vienas žinomiausių monetų klastojimų centrų – Sučava (dab. Rumunija). Čia Moldavijos princas Istratas Dabija savo pilyje nuo 1661 ar 1662 m. klastojo švedų valdomos Livonijos ir Rygos šilingus, Lenkijos ir LDK šilingus bei Prūsijos šilingus.
Visos monetos Sučavoje buvo gaminamos iš vario, padengiant jas plonu alavo sluoksniu. Šias monetas platino italų pirklys ir Lvovo monetų kalyklos valdytojas Džovanis Batista Amuretis.
Sučavoje suklastotų monetų kiekis buvo milžiniškas. 1664 metais iš Lenkijos karalystės ir LDK apyvartos buvo išimta 12 mln. zlotų vertės Sučavoje nukaldintų šilingų (1,08 mlrd. vienetų). Sučavos šilingai, kaip ir variniai Jono Kazimiero šilingai, apyvartoje buvo iki XVIII a. vid., tačiau nuo 1663 m. gruodžio 10 d. Lenkijos iždininko Jono Kazimiero Krasinskio universalu Sučavos monetų apyvarta buvo uždrausta.
1664 metais Baja Marėje (dab. Rumunija) Mykolo Kazimiero Radvilos pavedimu Valentas Prošneris klastojo varinius Jono Kazimiero šilingus, tačiau jų kiekiai buvo mažesni. LDK iždininko ir Rygos burmistro korespondencija rodo, kad 1667–1669 m. Bėrzaunėje (dab. Latvija, Maduonos r.) buvo klastojami variniai Jono Kazimiero šilingai.
Šių monetų kaldinimą organizavo rygietis Hansas Dreilingas, o į LDK vežė Cinakis. Tikėtina, kad pastarasis yra Bartolomėjus Cinakis, buvęs T.L.Boratinio patikėtinis ir karaliaus sekretorius.
Bėrzaunėje iš viso nukaldinta apie 12 mln. klastočių, kurios Lietuvoje gausiai paplito.
Padirbtomis monetomis siekta sužlugdyti ATR ekonomiką
Varinius Jono Kazimiero šilingus klastotojai kaldino XVII a. II pusėje. Didelė šių monetų įvairovė rodo, kad monetas padirbinėjo daug klastotojų, o dalies padirbtų monetų vaizdų primityvumas liudija, kad monetas gamino ir neraštingi asmenys. Tokios padirbtos monetos rašytiniuose šaltiniuose buvo vadinamos klepacze, klepaki.
Monetas klastodavo ne tik prastuomenė, bet ir valdžios asmenys. Verta paminėti faktą, kai pinigus klastojo pats valdovas. Septynmečio karo metu, 1755–1757 m. Frydricho II valia Prūsijos monetų kalyklose kaldintos 6 grašių monetos, panašiai apipavidalintos kaip ir lenkiškos Augusto III monetos, tik jose buvo Frydricho II vardas ir titulatūra.
Padirbtos monetos buvo prastesnės prabos ir skirtos Lenkijai, o Prūsijoje jų apyvarta buvo uždrausta. Šiomis monetomis siekta sužlugdyti Abiejų Tautų Respublikos ekonomiką.
