Tai nereiškia, kad panašūs tekstai LDK teritorijoje nebuvo skaitomi ar perrašinėjami. Tačiau LDK buvo perrašinėjamas juk ir Šventasis Raštas!
Skundas ar pasiteisinimas?
Pirmojo LDK istorinio teksto genezė šiek tiek primena „Sakmės apie Daumantą“ atsiradimo aplinkybes. Turime galvoje „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštį“ (Летописец великих князей литовских).
1390 metais kunigaikštis Vytautas Prūsijoje Vokiečių ordino raštininkui padiktuoja savo memorialą, nukreiptą prieš Jogailą ir Skirgailą. Tai – vadinamas „Vytauto skundas“, pateisinantis kunigaikščio veiksmus ir Vokiečių ordino suteikiamą karinę paramą jam prieš krikščionį Lietuvos ir Lenkijos valdovą Jogailą.
Šio rašto pagrindu vėliau Vytauto dvare sukuriamas minėtas „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštis“, kuris tapo visų Lietuvos metraščių pamatine dalimi iki Plačiojo sąvado imtinai.
Sugretinus abu tekstus matyti, kad sutampa jų pradžia (pasakojimas apie brolių Algirdo ir Kęstučio sąmokslą prieš Jaunutį ir valdžios pasidalijimą), Kęstučio ir Jogailos konflikto nušvietimas. Vis dėlto esama skirtumų. Jie susiję tiek su abiejų tekstų paskirtimi, tiek su atsiradimo laiku.
„Skundas“ buvo adresuotas katalikiškos Europos auditorijai, o „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštis“ – LDK.
„Skunde“ minimi įvykiai iki 1389 m. imtinai, o metraštyje dar pasakojama apie 1390 m. Vytauto kovas dėl Vilniaus, įsitvirtinimą LDK soste 1392 m. ir valdymą (baigiama pasakojimu apie Vytauto žento Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus svečiavimąsi pas jį Smolenske 1397 m.). Dėl šios priežasties tyrėjai metraščio atsiradimą neretai susieja su 1398 m. Vytauto pastangomis atsikratyti Lenkijos vasalo statuso.
Paslaptingas Vytauto motinos likimas
Abu tekstus inspiravusi skirtinga politinė konjunktūra lėmė kai kurias detales („Vytauto skunde“ pabrėžiama šio kunigaikščio ištikimybė katalikų tikybai, o metraštyje – ne). Tačiau greta antraeilių dalykų esama ir svarbesnių skirtumų.
Dėl vieno jų jau daug šimtmečių istorikai suka galvas. Anot „Vytauto skundo“ autoriaus, priešai nužudė jo tėvą ir motiną (tą patį teigia ir Vokiečių ordino šaltiniai: pasak kronikininko Vygando Marburgiečio, Vytauto motina buvo nuskandinta). Tuo tarpu metraštyje pasakojama tik apie Kęstučio prievartinę mirtį Krėvos pilyje: „Ir ten, Krėvoje, penktą naktį pasmaugė didžiojo kunigaikščio Jogailos kambariniai: Prokša, kuris vandenį jam duodavo, ir buvo kiti – Masčio brolis ir Kučiukas, ir Lisica Žibintojas.“
Pateikiamas Kęstučio žudikų sąrašas primena Rusios kunigaikščio šv. Boriso žudikų sąrašą „Būtųjų laikų pasakojime“, taigi galėjo būti pagal jį sumodeliuotas. Tai nereiškia, kad metraštininkai prasimanė Kęstučio žudikų vardus, tiesiog šitaip kanoniškai vaizduojant metraštininkų auditorijai buvo nusiųsta aiški žinia apie padarytą itin sunkų nusikaltimą.
Kęstutis tampa beveik kankiniu – vėliau romantinės krypties rašytojai kildins jo vardą iš žodžio „kentėti“. Užbėgdami už akių, paminėsime, kad Viduriniajame sąvade metraštininkai savotiškai kanonizuos Vytauto tėvų santuoką, papasakoję apie ypatingas Trakų kunigaikščio Kęstučio ir „dievams pasižadėjusios“ mergelės Birutės vedybas. Iš tokios santuokos tik ir galėjo gimti pagrindinis senosios Lietuvos herojus – Vytautas Didysis.
„Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštyje“ Vytauto motinos likimas nutylėtas, tačiau čia pasakojama apie jos giminaičių Vidimanto ir Butrimo nukankinimą ant rato – šitaip Jogaila atkeršijęs už savo numylėtinio Vaidilos mirtį.
Istorija pagal Vytautą
Jogailos favorito istorijos „Vytauto skunde“ nėra. Tuo tarpu „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštyje“ buvęs „cholopas“ Vaidila paverčiamas savotišku atpirkimo ožiu, juodąja Lietuvos istorijos figūra. Esą jis jaunąjį Jogailą nuteikęs prieš Kęstutį ir paskatinęs susimokyti prieš jį su Vokiečių ordinu. Kęstučiui apie slaptą sąjungą pranešęs Osterodės komtūras „Gunstinas“ (Giunteris Hohenšteinas), jo dukters Onos Danutės, ištekėjusios už Mazovijos kunigaikščio Jonušo, krikštatėvis.
Tuomet Kęstutis suėmęs Jogailą, jo brolius ir motiną Julijoną, į jo rankas patekę ir slapti raštai. Jogailos nebaudęs, tik išgavęs iš jo paklusnumo priesaiką ir išsiuntęs į jo tėvo Algirdo jaunystės žemę – Vitebską. Susidorota su nekenčiamu brolėno favoritu Vaidila.
Tačiau Kęstučiui išvykus malšinti sukilusio Jogailos brolio Kaributo, Vilniaus miestiečiai, vadovaujami vokiečio Hanulo, užėmė Vilniaus pilis ir jas perdavė Jogailai. Prasidėjo vidaus karas. Ties Trakais susitiko dvi kariuomenės, įvyko lemiamos derybos, kurių metu Kęstutis ir Vytautas suimami.
Metraštyje laidavimo ritualas aprašytas iki smulkmenų – iš pradžių saugų Vytauto ir Kęstučio atvykimą į Jogailos stovyklą laiduoja kunigaikščiai ir bajorai, po to – Skirgaila, galiausiai Jogailos vardu Vytautas drauge su Skirgaila garantuoja saugų Kęstučio atvykimą ir pasitraukimą.
Šitaip dar labiau pabrėžiama Jogailos klasta ir pakartotinis priesaikos sulaužymas, ypač turint mintyse suimto Kęstučio nužudymą Krėvos pilyje.
Šiame fone nublanksta Vytauto perbėgimai pas kryžiuočius. Kaip žinoma, „istoriją rašo nugalėtojai“. Tokia buvo Lietuvos soste įsitvirtinusio Vytauto istorijos versija, kuri tapo svarbia Lietuvos istorinio pasakojimo, kitais žodžiais tariant, Lietuvos istorijos kanono dalimi.
Po Vytauto mirties metraštis buvo papildytas pasakojimu apie Podolės užvaldymą ir jos vakarinės dalies praradimą. Galiausiai XV a. II ketvirtyje Smolenske suformuojamas Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas.
