Tuščio iždo bilietai
Pirmieji popieriniai pinigai buvo atspausdinti 1794 m. sukilimo metu. Jų atsiradimą lėmė sunki ekonominė ir finansinė valstybės būklė: nebuvo galima tinkamai aprūpinti sukilėlių kariuomenės.
Todėl po trijų mėnesių nuo sukilimo pradžios, birželio 8 d. sukilėlių vyriausybė – Aukščiausioji Tautinė Taryba paskelbė: „Neišvengiami ir staigūs Respublikos poreikiai, siekiant kaip galima greičiau išlaisvinti mūsų tėvynę iš svetimųjų priespaudos, sutrikdė pinigų cirkuliaciją, jų skolinimąsi užsienyje. Negalint piliečius palikti be grynųjų pinigų, o svarbiausia, nenorint jų apsunkinti naujais mokesčiais šiuo metu, kai tauta tėvynės gelbėjimui privalo panaudoti valstybės turtą, nurodo mums imtis ypatingų priemonių, suteikiant naują postūmį sutrikusiai pinigų cirkuliacijai sureguliuoti. Tuo tikslu Aukščiausioji Tautinė Taryba įsteigia iždo bilietus, kurie visoje Respublikoje bus tos pačios vertės kaip ir pinigai.“
Iždo bilietų arba popierinių pinigų išleidimas į apyvartą buvo numatyta kaip laikina priemonė pakankamai pinigų cirkuliacijai užtikrinti ir stabilizuoti valstybės finansinę padėtį. Popierinių pinigų vertę turėjo užtikrinti garantija valstybės turtu.
Iždo bilietų arba popierinių pinigų išleidimas į apyvartą buvo numatyta kaip laikina priemonė pakankamai pinigų cirkuliacijai užtikrinti ir stabilizuoti valstybės finansinę padėtį. Popierinių pinigų vertę turėjo užtikrinti garantija valstybės turtu.
Buvo nustatyta, kad kiekvienais metais bus parduodama valstybės nekilnojamo turto už 10 milijonų, mokant už jį iždo bilietais, kurie turėjo būti išimami iš apyvartos. Iš viso buvo planuojama 60 milijonų vertės auksinų emisija.
Finansinė alchemija: kaip popierių paversti auksu?
Nuo seniausių laikų pinigų klastojimas buvo laikomas sunkiu nusikaltimu, todėl įstatyme už šią veiklą numatyta mirties bausmė, o padėjusiems atskleisti klastotojus nustatyta 50 tūkstančių auksinų premija.
Popierinių pinigų leidyba turėjo pasirūpinti įsteigta Iždo bilietų direkcija. Pasiruošimas truko du mėnesius, o rugpjūčio 16 d. iždo bilietai buvo paleisti į apyvartą. Pirmieji iždo bilietai buvo 5, 10, 25, 50, 100, 500, 1 000 auksinų vertės.
Tai buvo 9,5x18 cm dydžio, geros kokybės popieriaus lapeliai, spausdinti pagal A.Kaposto ir Karolio Grollio, kuris taip pat vykdė banknotų vario raižinių matricų gamybos priežiūrą, projektus. Ant banknotų buvo nurodyta nominalo vertė ir tekstas, informuojantis, kad iždo bilietai yra teisėta mokėjimo priemonė, o jos vertė garantuojama valstybės turtu.
Banknote pavaizduoti Lenkijos ir Lietuvos herbai – Erelis ir Vytis, o tarp jų – revoliucinės Prancūzijos, kuriai sukilėliai simpatizavo, simboliai – frygiška kepurė (raudona, aukštu siauru, užlinkusių į priekį viršumi; ją dėvėjo jakobinai per Prancūzijos didžiąją revoliuciją; pavadinta pagal M. Azijos sen. šalies Frygijos pavadinimą), sankiulotų (driskių) ginklai, kalėjimų mūrų bokštai, absoliutizmo grandinės, liaudies žaibai ir laisvės sparnai.
Siekiant apsaugoti banknotus nuo padirbimo, naudoti vandens ženklai, banknotai numeruoti, turėjo „nematomų ir tik direkcijai žinomų požymių“. Aukščiausioji Tautinė Taryba paskyrė 12 atstovų patvirtinti parašais kiekvieno iždo bilieto tikrumą (visi iždo bilietai turėjo būti pasirašyti dviejų asmenų, paskirtų pasirašyti ant tam tikros vertės banknotų).
Tam, kad popierinių pinigų vertę būtų lengviau atpažinti, jie buvo spausdinami ant spalvoto popieriaus. Jų spalvos turėjo būti: „5 auksinai – violetinės, 10 – lelijos, 25 – apelsino, 50 – rudos, 100 – rožinės, 500 – plytos, 1000 – citrinos spalvos.“
Tam, kad popierinių pinigų vertę būtų lengviau atpažinti, jie buvo spausdinami ant spalvoto popieriaus. Jų spalvos turėjo būti: „5 auksinai – violetinės, 10 – lelijos, 25 – apelsino, 50 – rudos, 100 – rožinės, 500 – plytos, 1000 – citrinos spalvos.“
Rugsėjo ir spalio mėnesiais į apyvartą buvo išleisti ir mažesnės vertės iždo bilietai: 4 auksinai, 1 auksinas, 10 ir 5 grašiai. Jie buvo spausdinami ant paprastesnio popieriaus, turėjo mažiau apsaugos priemonių, buvo mažesnio dydžio.
Nepasitikėjimas „popierėliais“
Aukščiausioji Tautinė Taryba neturėjo iliuzijų, kad popierinius pinigus gyventojai noriai vartos kaip atsiskaitymo priemonę, todėl net grasino: „Jei kas šių bilietų nenorėtų priimti už prekes ar darbus, tas bus baudžiamas vietiniuose teismuose: pirmą kartą mokėti baudą valstybės iždui 10 nuošimčių, antrą – 20 nuošimčių nuo tos sumos, kurios popieriniais pinigais priimti nenorėjo. Trečią kartą pasipriešinus šiam įstatymui, jei neparduos prekės, ji bus konfiskuota ir perparduota pirkėjui, o jei už darbus nenorima imti iždo bilietų, vietinė viršenybė turi teisę paimti pinigus iždo naudai, o užsakovas nebus skolingas už atliktus darbus.“
Nors sukilimo vadovybė stengėsi įtikinti gyventojus naudoti popierinius pinigus kaip patikimą ir garantuotą mokėjimo priemonę, tačiau iždo bilietai nebuvo populiarūs. Sukilimo pabaigoje jų neoficiali vertė buvo du kartus mažesnė nei monetų.
Nuo rugpjūčio vidurio iki lapkričio pradžios, kai sukilimas praktiškai baigėsi, iš viso buvo išspausdinta banknotų beveik 11 mln. auksinų sumai, o apyvartoje jų buvo apie 8 milijonus. Beveik milijonas vienetų buvo išleista 4 auksinų vertės iždo bilietų, 500 auksinų vertės – vos penki šimtai banknotų.
Lietuvoje iždo bilietai naudoti trumpai.
Lietuvoje iždo bilietai naudoti trumpai, nes jų išleidimo į apyvartą metu didelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis jau buvo okupuota Rusijos kariuomenės, o spalio pradžioje Rusija kontroliavo visą jos teritoriją.
Sukilimui pralaimėjus, visa sukilėlių veikla įvertinta kaip neteisėta, todėl neteisėtais tapo ir iždo bilietai. Virtę beverčiais popierėliais, jie nebuvo nei keičiami, nei priimami kaip mokėjimo priemonė.
