Viltis gyventi stipresnė už tikėjimą mokslu
Plačiausiai paplitusi ir ankstyviausiai veikusi medicinos personalo dalis buvo žemiausią padėtį užėmę savamoksliai liaudies gydytojai – burtininkai, žiniuoniai, žolininkai, užkalbėtojai.
Dar pagoniškoje Lietuvoje jie gydė žmones augalinės ir gyvulinės kilmės vaistais (žolėmis, antpilais, įvairiais tepalais), dieta, saule ir vandeniu, įtaiga – užkalbėjimais, užkerėjimais ar amuletais. Neretai atliko ir chirurgų darbą.
Savita liaudies medicinos tradicija išlaikė įtaką iki Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos, reiškiasi ji ir šiandien. Krikščioniškos LDK laikais jų paslaugų ieškodavo pirmiausia neturtingi žmonės, tačiau kartais juos kviesdavo ir profesionalių gydytojų būrį turėję valdovai. Šie paprastai kreipdavosi tuomet, kai negalėjo niekas padėti.
Aleksandras Jogailaitis vertino savamokslį gydytoją lenką Aleksandrą Balinskį, kuris, manoma, tik pagreitino valdovo mirtį. Kai niekuo negalėjo padėti net aštuonių Barborą Radvilaitę prižiūrėjusių medikų gydymas, Žygimantas Augustas 1551 m. pr. į dvarą Krokuvoje pakvietė žiniuones iš LDK:
Štai Aleksandras Jogailaitis vertino savamokslį gydytoją lenką Aleksandrą Balinskį, kuris, manoma, tik pagreitino valdovo mirtį. Kai niekuo negalėjo padėti net aštuonių Barborą Radvilaitę prižiūrėjusių medikų gydymas, Žygimantas Augustas 1551 m. pr. į dvarą Krokuvoje pakvietė žiniuones iš LDK: iš pradžių tris (žydę ir dvi rusėnes), trumpam palengvinusias ligonės kančias.
Pavasarį karalienei padėti bandė dar septynios žiniuonės, bet liga progresavo. Dažnai prasta sveikata skundęsis Vladislovas Vaza ne sykį buvo įsakęs „tyliai“ į dvarą atlydėti „šarlatanų“ ir „raganų“. Jų paskirtų „slaptų vaistų“ ir teiktų paslaugų vertė prilygo vieno vidutinio karaliaus dvaro vertei.
„Skolinti“ medikai valdovo dvare
Aukščiausiai kategorijai priklausiusių profesionalių, išsilavinimą Vakarų Europos universitetuose įgijusių gydytojų Lietuvoje stokota iki XIV–XV a. sandūros. Viduramžių Lietuvoje jie net valdovo dvare buvo retenybė.
Štai 1400 m. susirgus Vytautui, jam okulistą Konradą atsiuntė Vokiečių ordino didysis magistras. 1426 metais kunigaikštienė Julijona naudojosi Vokiečių ordino siųsto gydytojo Henriko paslaugomis.
Gydytojų trūkumą liudija tai, kad kunigaikštis Švitrigaila 1402 ir 1424 m. vyko gydytis į Marienburgą bei Rygą. Jogailos lenkiškajame dvare prie karaliaus jau buvo keli Europos medicinos mokyklas baigę gydytojai ir vaistininkas. Kai 1412 m. valdovas susirgo karštine, jį gydė du Šv. Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgo pasiųsti gydytojai.
Nuolatiniai dvaro medikai pasirodo tik Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių dvaruose. Jų buvo nedaug. Kazimierui Jogailaičiui, jo sūnui Jonui Albrechtui ir Krokuvos kanauninkui Jokūbui iš Palenkės tarnavo tas pats gydytojas Jonas Liberhartas.
LDK medicinos istorijoje „aukso amžiumi“ laikomas laikotarpis nuo XV a. pabaigos, ypač XVI amžius. Tuomet sparčiai plėtojosi medicinos ir sveikatos priežiūros infrastruktūra (įsisteigė pirmosios špitolės, atsidarė pirmosios vaistinės, atlikti pirmieji viešieji mirusių skrodimai), Lietuvoje ėmė dirbti iš LDK kilę ir universitetinį išsilavinimą turintys gydytojai (XVI a. pr. Pranciškus Skorina iš Polocko, gydytojas Tomas iš Kauno).
Iš pradžių profesionalūs gydytojai sutinkami didžiojo kunigaikščio dvaro aplinkoje. Nors vienu metu dvarui priklausydavo iki 8–10 profesionalių medikų, tačiau realiai prie valdovo nuolat būdavo 2–5. Jiems vadovaudavo vyriausias gydytojas.
Paprastai valdovo medikai būdavo ne tik profesionalai, bet ir turėjo medicinos mokslo daktarų laipsnius. Jie gydė valdovą, jo šeimą, aukščiausio lygio dvariškius, valstybės pareigūnus. Už savo paslaugas gaudavo gerą aprūpinimą.
Sveikatos kaina: garsiausių gydytojų algos
Tarp garsesnių XVI a. pr. gydytojų buvo karalienės Bonos gydytojas, italas Giovanni Andrea Valentino iš Modenos. Jis tapo Vilniaus kanauninku, turėjo mūrinį namą Vilniuje, valdų Bresto seniūnijoje.
1548–1572 metais Žygimanto Augusto dvare dirbo 11 profesionalių gydytojų. Nemaža jų dalis buvo užsieniečiai – vokietis, keturi italai, keli lenkai. Didžiausias algas (300–500 auksinų per metus) gaudavo pirmasis valdovo gydytojas, medicinos daktaras, atlikęs ir diplomatines misijas, Vaitiekus Baza, gydymo efektyvumu garsėjęs Petras iš Poznanės ir Vilniaus kanauninku tapęs Krokuvos universiteto profesorius Baltramiejus Sabinka.
Didžiausias algas (300–500 auksinų per metus) gaudavo pirmasis valdovo gydytojas, medicinos daktaras, atlikęs ir diplomatines misijas, Vaitiekus Baza, gydymo efektyvumu garsėjęs Petras iš Poznanės ir Vilniaus kanauninku tapęs Krokuvos universiteto profesorius Baltramiejus Sabinka.
Stepono Batoro laikais vienas geriausiai aprūpintų dvaro medikų buvo Vengrijoje samdytas gydytojas Mikalojus Bukcelia. Kiek mažesnį atlygį gaudavo kiti du šio valdovo medikai – Vaitiekus Očka ir Jokūbas Goslavskis.
Valdovą gydė ir italas gydytojas Simonas Simonijus (1532–1602). 1584 metais Vilniuje išleisti du jo veikalai: „Medicinos ir fizikos komentarai“, kuris laikoma pirmąja medicinos knyga Lietuvoje, ir „Apie penkių migdolų galią stabdant girtumą“.
Tai pirmosios LDK išspausdintos medicinos knygos.
Pirmasis Vazų dinastijos atstovas Zigmantas Vaza pasižymėjo gera sveikata ir tik sulaukęs solidesnio amžiaus skundėsi podagra. Kai jam dėl ligos paralyžiavo dešinę ranką, valdovas pasirašinėjo dokumentus kita ranka.
Jo dvare tarnavo 30 gydytojų. Nors visi jie vadinti karaliaus gydytojais, tačiau tik keliolika iš tiesų lankėsi ir gyveno dvare bei gydė valdovą, jo artimuosius ar dvariškius. Tarp tokių paminėtinas būsimojo Vilniaus vaito, medicinos daktaro Povilo Boimo tėvas Povilas Jurgis Boimas.
Jis medicinos daktaro laipsnį gavo Padujoje, padarė karjerą, tapo Lvovo vaitu, dar vertėsi prekyba.
Ligoto Vladislovo Vazos dvare profesionalių gydytojų buvo daugiau. Vien valdovui lankantis užsienio kurortuose, jį lydėjo 5 gydytojai ir vaistininkas. Vladislovo Vazos dvare tarnavo ir vienas garsiausių visų laikų LDK medikų, medicinos daktaras, karaliaus gydytojas ir sekretorius, iždo dvariškis, Vilniaus tarėjas Motiejus Vorbekas Letovas.
Jo paslaugų kokybę rodė išskirtinė 6 000 auksinų (sudėjus gaunamų dovanų vertę) metinė alga. O karjerą nulėmė aukšta diplomuoto gydytojo kvalifikacija ir karaliaus bei didikų protekcijos. Su paskutiniojo Vazos – Jono Kazimiero dvaru susiję apie 30 gydytojų. Valdovui nesilankant Vilniuje, jie savo pareigas atlikdavo Lenkijoje.
XVI a. profesionalūs gydytojai kūrėsi ir diduomenės dvaruose, ne vienas jų tapo savo patronų patikėtiniais, pvz., reformacijos veikėjas ir diplomatas Georgijus Blandrata ar Bolonijos ir Padujos universiteto auklėtiniai, lietuviai Simonas Butrimas ir Jurgis Petkūnas-Petkevičius.
Medikai patekdavo ir į miestų valdantįjį elitą. Vilniuje medicinos daktarai elite fiksuojami nuo XVI a. pabaigos. Pirmasis, regis, buvo Vilniaus vaitas Stanislovas Sabina, o XVII a. vid. tokių miesto viršūnėje buvo net 7.
Manoma, kad pirmieji XV a. pab. – XVI a. LDK dirbę profesionalūs gydytojai savo kompetencija prilygo to meto Vakarų ir Vidurio Europos medikams, gydė pagal to meto medicinos žinių lygį ir supratimą.
