Pastarieji, nuomoję iš valstybės tam tikrą teritorinę muitinę – provinciją, įnešdavo nuo jos į valstybės iždą tik nustatytą mokesčių sumą. Jokia kita surenkamų muitų apskaita nebuvo vykdoma, o valstybė negalėjo kontroliuoti nuomojamų „privačių“ muitinių skaičiaus.
Tik 1764 m. reforma visus „privačius“ muitinių postus pavertė valstybiniais. Be to, Seimas priėmė „Generalinių muitų įstatymą“, kuriuo panaikino bajorijos mokesčių lengvatas (iki 1764 m. bajorai buvo atleisti nuo muitų mokesčių).
Buvo įvestas vienodas muito mokestis visiems luomams: 8 proc. nuo prekės vertės vietos pirkliams ir 12 proc. - užsieniečiams.
Reformos padidino iždo įplaukas. 1775–1776 m. muitai sudarė 15 proc. valstybės iždo pajamų.
Muitinių struktūra ir administravimas
Visos muitinės (to meto šaltiniuose įvardytos „kamaromis“, lenk. - komora) pagal prekių gabenimo pobūdį (sausuma ar laivais) buvo skirstomos į sausumos ir laivybos. Muitinių sistemą kontroliavo LDK Iždo komisijos Muitinių departamentas.
Teritorinėms muitinėms vadovavo superintendantai (laivybos muitinėms) ir intendantai (sausumos muitinėms). Kiekvienoje muitinėje dirbo ir raštvedybą tvarkė raštininkai bei žemesnio rango muitinės tarnautojai.
Muitų surinkimui Muitinių departamentas naudojosi specialiu kariniu daliniu, turėjo teisę pagalbos kreiptis į Lietuvos kariuomenės etmoną.
Muitų surinkimui Muitinių departamentas naudojosi specialiu kariniu daliniu, turėjo teisę pagalbos kreiptis į Lietuvos kariuomenės etmoną.
Visų tarnautojų darbas buvo atlyginamas iš valstybės iždo, jo dydis priklausė nuo pareigų. Didžiausius atlyginimus gaudavo departamento vadovai: ekonominių muitinės reikalų regento alga siekė 6 000 auksinų, teritorinės muitinės superintendantų – 5 000, intendanto – nuo 1 000 iki 2 000 auksinų. Tuo tarpu muitinės raštininkas, kuris privalėjo būti darbe kiekvieną dieną, gaudavo nuo 600 iki 800 auksinų, antrasis raštininkas – 500 auksinų, trečiasis raštininkas – 400 auksinų.
1785 m. LDK, kurios plotas po pirmojo padalijimo siekė 250 000 kvadratinių kilometrų, veikė 15 muitinių: Virbalio, Strucianų (Strusto), Jurbarko laivybos (Nemunu), Ščebero (Ščebros, Trakų vaivadija), Toločino (Vitebsko vaivadija), Kvetkovo, Lietuvos Brastos sausumos ir Lietuvos Brastos laivybos (Bugo ir Muchaveco upėmis) muitinės, Palangos, Drujos laivybos (Dauguvos ir Drujos upėmis) muitinė, Polocko laivybos (Dauguvos upe), Kalvių, Lojevo (Minsko vaivadijos Rečicos pavietas, prie Dnepro upės), Dambravos ir Skuodo.
Muitinių tinklas ir muitininkų skaičius augo, 1788–1790 m. šioje sistemoje dirbo 585 tarnautojai: raštininkai, revizoriai, regentai.
Siekiant pagerinti muitinių darbą ir padidinti valstybės pajamų, gaunamų iš muitų, dydį, LDK Iždo komisija 1788 m. patikrino Lietuvos muitinių būklę. Šį darbą atlikti buvo pavesta 1786 m. Iždo komisijos nariu išrinktam Mykolui Kleopui Oginskiui.
Atlikęs tyrimą M.K.Oginskis Seimui pateikė pasienio su Prūsija muitinių sistemos padėties pagerinimo projektą, nurodydamas naujų muitinės punktų steigimo būtinybę (žr. „Muitinių žemėlapis“). 1792 metų gegužės 31 d. seime buvo priimtas muitinių sistemos reformavimo įstatymas.
Trūkumai dengiami iš pareigūno kišenės
Antrojo padalijimo akivaizdoje, siekiant valstybę parengti tolesniam egzistavimui, buvo įvesti administraciniai pertvarkymai. Vienas tokių – muitinių tinklo plėtimas ir jų veiklos griežtinimas. Lietuvos pasienyje (po antrojo padalijimo valstybės plotas tesiekė 132 500 kv. kilometrų) buvo įsteigtos naujos muitinės ar mažesni muitinių postai (skyriai, užkardos).
Visa teritorija buvo suskirstyta į 4 teritorines muitines – reparticijas: Lietuvos, Žemaitijos, Baltosios Rusios ir Rusios. Už konkrečios reparticijos muitinių veiklą buvo atsakingas superintendantas, jam talkino kontraregistrantas.
Visa teritorija buvo suskirstyta į 4 teritorines muitines – reparticijas: Lietuvos, Žemaitijos, Baltosios Rusios ir Rusios. Už konkrečios reparticijos muitinių veiklą buvo atsakingas superintendantas, jam talkino kontraregistrantas.
Superintendantui buvo pavaldūs visi jo reparticijos intendantai. Laivybos muitinės buvo 3: Jurbarko, Drujos ir Lietuvos Brastos. Jurbarko laivybos muitinė turėjo Šilinės ir Naumiesčio filialus, Drujos muitinė – Dysnos filialą.
Iš valstybės apmokamų tarnautojų juose kasdien dirbo raštininkai.
1793 metais Lietuvos Iždo komisijos sistemoje jau veikė 50 muitinių ar jų filialų. Teritorinių muitinių darbą griežtai kontroliavo Iždo komisijos pareigūnai. Superintendantai ir intendantai privalėjo vesti surenkamų muitų apskaitą, o ataskaitas teikti komisijai.
Vieno patikrinimo metu (1793 04 17) Iždo komisija nustatė trūkumus Jurbarko muitinės ataskaitoje – 3 458 auksinus ir 18 grašių. Atsakingam Jurbarko muitinės superintendantui Felicijonui Rutkauskui buvo nurodyta pasiaiškinti ir įnešti į kasą trūkstamus pinigus.
Tačiau muitinės viršininkas, dirbęs šiame poste 6 metus (priesaiką sąžiningai vykdyti pareigas davė 1787 m. balandži 18-ąją ), nesugebėjo padengti padarytos žalos. Iždo komisija priėmė sprendimą „dėl pasisavintų iždo pinigų ir šiurkščių klaidų ataskaitoje“ nušalinti Jurbarko muitinės superintendantą F.Rutkauską nuo pareigų ir žalą padengti jo žemės nuosavybe.
Sienų apsauga nuo nelegalų ir „pavojingos“ literatūros
XVIII a. muitinės tarnautojai greta muitų rinkimo ir įvežamų prekių kontrolės bei ženklinimo privalėjo vykdyti ir pasienio policijos funkcijas: tikrinti sieną kertančių asmenų pasus ir sulaikyti išvykti siekiančius asmenis be kelionės dokumentų.
XVIII a. muitinės tarnautojai greta muitų rinkimo ir įvežamų prekių kontrolės bei ženklinimo privalėjo vykdyti ir pasienio policijos funkcijas: tikrinti sieną kertančių asmenų pasus ir sulaikyti išvykti siekiančius asmenis be kelionės dokumentų.
Muitininkams buvo pavedamos ir viešosios policijos užduotys. Štai 1793 m. pabaigoje Lenkijos ir Lietuvos politikų baimę sukėlė Strasbūre pasirodžiusi vokiečių istoriko Ernesto Ludwigo Posselto (1763–1804) knyga apie 1792 m. nužudytą Švedijos karalių Gustavą III.
Buvo baiminasi, kad Prancūzijos revoliucijos idėjoms simpatizuojantis autorius ir jo kūrinys, aukštinantis Rusijos imperijos dominavimui Baltijos jūroje pasipriešinusį Švedijos karalių Gustavą III, sukels neramumus ATR. Todėl Nuolatinė taryba įsakė Iždo komisijai pavesti visoms muitinėms kontroliuoti, kad į šalį nebūtų įvežtas šis leidinys.
Lietuvos Iždo komisija jau 1794 m. sausio 4 d. nurodė „muitinių provincijų superintendantams nedelsiant imtis priemonių, užkertant kelią knygos „Švedijos karaliaus Gustavo III gyvenimo istorija“ (Hystorya życia Gustawa III Krola Szwedskiego) įvežimui į Abiejų Tautų Respubliką“.
Nurodymas buvo perduotas visiems muitinių postams, tačiau duomenų, ar šis leidinys buvo sulaikytas Lietuvos pasienyje, aptikti nepavyko.
