Valstiečiai veldamai (išskyrus paties d. k. Kazimiero veldamais atiduotuosius) buvo perduoti feodalų jurisdikcijai, t. y. kam nors pareiškus pretenzijas bajoro valstiečiui, jo pono pareiga buvo užtikrinti ieškovui teismą: arba teisti pačiam, arba pristatyti jį valdovo administracijos instancijai.
Privilegijoje nurodyta, kad nusikaltusius savus valdinius teisti privalo jų ponai (savininkai), o jei kuris bajoras „nustatytu terminu neduotų tiesos, tuomet turi būti pasiųstas kuris mūsų arba mūsų urėdininkų diečkus; o kaltininkas, kuris nusipelnė baudos, privalo baudą užmokėti savo ponui, o ne kitam“.
Privilegijoje nurodyta, kad nusikaltusius savus valdinius teisti privalo jų ponai (savininkai), o jei kuris bajoras „nustatytu terminu neduotų tiesos, tuomet turi būti pasiųstas kuris mūsų arba mūsų urėdininkų diečkus.
Šitaip visi LDK bajorai, nepriklausomai nuo jų užimto hierarchijos laiptelio ir turtinės padėties, įgijo tėvoninio arba dominijos teismo teisę (kadangi XV a. vid. bajoro tėvonija virto domenu, šiuos terminus mokslininkai vartoja kaip sinonimus).
Įmanu, kad Kazimiero privilegija ne įvedė, o tik įteisino tuo metu faktiškai jau gyvavusį tėvoninį (pono) teismą, kuris, spręsdamas valdinių konfliktus, iš pradžių rėmėsi papročių teise.
Feodalui tapus „ponu savo žemėje“, prireikė įstatymų, kuriais vadovaudamiesi valstiečių ponai ir valdovo dvarų administratoriai (urėdininkai) vykdytų vienodą teisingumą valdiniams kiekvienas savo valdose.
1468 metais Vilniaus seime priimtas Kazimiero teisynas ir turėjo atlikti tokį vaidmenį. Tačiau jame buvo numatytos ne tik bausmės už nusikaltimus, bet ir patikslinta tėvoninio teismo organizavimo tvarka, kai bylininkai priklausė skirtingai jurisdikcijai.
Jei nukentėjusysis buvo didžiojo kunigaikščio valstietis, o kaltininkas – „pono ar bajoro žmogus“, pirmajam reikėjo kreiptis į valdovo atitinkamo dvaro urėdininką (vietininką ar tijūną), o jau tas skųsdavosi nusikaltusiojo ponui, kad šis teistų savo valstietį.
Susiklosčius priešingai situacijai (nukentėjęs – privataus dvaro žmogus, o nusikaltęs – valdovo valstietis), teisingumą vykdyti privalėjo didžiojo kunigaikščio urėdininkas, į kurį kreipdavosi nukentėjusio valstiečio ponas.
Dar vienas teisyno straipsnis, reguliavęs procesą, kai abi kilusio konflikto pusės buvo privačių dvarų valstiečiai, patvirtino bendrą teisenos normą: nukentėjusio savininkas kreipiasi į nusikaltusio poną, prašydamas teisingumo. Ir tik tuo atveju, jei pastarasis atsisakytų teisti, bylą nagrinėti leidžiama vadinamam trečiųjų teismui, suformuotam iš abiejų šalių (ponų) pasirinktų teisėjų.
Valdinių konfliktai – feodalų reikalas
Tėvoninio teismo galios buvo patikslintos ir išplėtotos 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute, kurio VI sk. 3 straipsnis pirmiausia įteisino galiojusią tėvoninio teismo proceso svarbiausią normą – nusikaltusį valdinį teisia jo ponas: „Jeigu kieno žmogus būtų kieno kito žmogaus apvogtas ar sumuštas, ar apiplėštas, arba žmogžudystė tarp valstiečių, ar kiti kokie nors dalykai, kurie dažnai atsitinka kaimynystėje, įvyktų, tuomet turi pranešti anam ponui, teisingumo prašydamas, kartą ir du. Ir jeigu šito teisingumo neįvykdys, tuomet turi taip pat jį pašaukti akivaizdon teisėjo to pavieto, kuriame gyvena.“
Statuto parengėjai jau numatė lengvatą nusikaltusiojo ponui, iš kurio nesulaukus teisingumo išsyk reikėjo dar kartą jo prašyti. Tik du kartus „pabandžius“, leidžiama nukentėjusiojo ponui teisybės ieškoti valstybiniame (vietos) teisme.
Statuto parengėjai jau numatė lengvatą nusikaltusiojo ponui, iš kurio nesulaukus teisingumo išsyk reikėjo dar kartą jo prašyti. Tik du kartus „pabandžius“, leidžiama nukentėjusiojo ponui teisybės ieškoti valstybiniame (vietos) teisme.
Ši norma buvo detalizuota VI sk. 6 straipsnyje, kuriame įrašyta išlyga iš pono teismo kompetencijos išbraukė baudžiamąsias bylas, kurias nagrinėjo valdovo urėdininkų teismai (tai vadinami „keturi seniūno artikulai“: namų užpuolimas, padegimas, išžaginimas ir smurtas).
Konfliktus tarp to paties feodalo valstiečių sprendė jų ponas, todėl toks kazusas Statute net nereglamentuojamas.
Tačiau VI sk. 24 straipsnyje, numačiusiame atvejį, jei tektų nagrinėti bylą valstiečių, priklausiusių bendrasavininkiams, įteisintas išties retas feodaliniame kodekse atvejis – paties pono ir jo valdinių ginčo sprendimas teisme: „O jeigu pačiam (ponui – I.V.) iš tokio žmogaus (bendrasavininkių valdomo valstiečio – I.V.) pasitaikytų kokia skriauda, tai bus galima bylą ir teismą jam surengti, ir per teismą už kiekvieną kaltę iš jo išsiieškoti, kad ir be savo brolių ar be... bendrininkų (t. y. kitiems bendrasavininkiams procese nedalyvaujant – I.V.).“
Žinoma, šio straipsnio tikslas – siekis, kad feodalas, vykdydamas dominijos teismą, nepakenktų teisiamo valstiečio bendrasavininkiams. Taip pat sunku tikėtis, kad valstiečiui būtų pavykę laimėti bylą prieš savo poną, tos bylos teisėją. Tačiau faktas, kad (tegul ir formaliai) ginčą su savo valdiniu feodalas privalėjo spręsti teisme, liudija LDK teisę gynus valstiečius, tik feodalo imuniteto pagrindu.
Tai patvirtina ir į Statuto XII sk. 5 straipsnį įrašyta norma, jog bajorui, apiplėšusiam kito bajoro valstietį „turguje arba prie bažnyčios, ar lauke, ar kur nors“, bylą iškeldavo ne nukentėjęs, bet nukentėjusio ponas. Nors LDK teisė valstiečiams (net ir nelaisviesiems šeimynykščiams) pripažino ribotą veiksnumą ir teisnumą (jie patys teisme galėjo būti ir atsakovai, ir ieškovai), tačiau, jei jų pretenzijos nebuvo susijusios su feodalo interesais, teisingumo galėjo ir nesulaukti.
Konfliktai tarp skirtingų ponų valstiečių dažnai virsdavo nesibaigiančiomis bylomis tarp pačių feodalų. Štai 1520 m. kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis laišku kreipėsi į giminaitę kunigaikštienę Eleną Zaslavskienę, pranešdamas, kad jos valdiniai daro žalą jo valdiniams, peržengdami sklypų ribas, plėšdami avilius bei mušdami valstiečius. Ir prašė juos „suvaldyti“ bei įspėjo, jog moteriai nepadarius tvarkos, jis daugiau jai nebesiskųsiąs, nes žinosiąs, „kaip savo žmonėms teisingumą pasiekti“.
Ir sulaukė kunigaikštienės atsako, tik ne tokio, kokio tikėjosi. Ji išsyk kreipėsi į Lucko seniūną Teodorą Čartoriskį, apkaltinusi patį K.Ostrogiškį, jos šis braunasi į jos valstiečių žemes, o kai kuriuos duoklininkus net prijungęs prie savo dvarų. Šitaip byla iškart persikėlė į valstybinį teismą.
Ar gali valstietis apskųsti didiką?
Geresnė buvo valdovo dvarų valstiečių padėtis, kurie, nepatenkinti dvaro administratorių arba laikytojų (valdytojų) sprendimais, galėjo juos apskųsti valdovui ir bylinėtis didžiojo kunigaikščio teisme (nors teisė nebūtinai pats valdovas).
Štai 1536 m. valdovo nurodymu komisarų teismas nagrinėjo Tendžiogalos valsčionių skundą prieš Žemaitijos seniūną, galingąjį Joną Mikalojaitį Radvilą, įvedusį „naujoves“, t. y. naujas prievoles, kurių reikalavęs žiauriausiais būdais: „Dešimt žmonių liepė į kalėjimą įmesti, kuriame jau trys žmonės numirė, o jo djakas, gaudydamas žmones, vieną moterį iki mirties sumušė (...), ir mus pačius keliuose ir turguose gaudo, norėdamas į kalėjimą pasodinti, dėl ko ir į savo namus eiti nedrįstame.“
Štai 1536 m. valdovo nurodymu komisarų teismas nagrinėjo Tendžiogalos valsčionių skundą prieš Žemaitijos seniūną, galingąjį Joną Mikalojaitį Radvilą, įvedusį „naujoves“, t. y. naujas prievoles, kurių reikalavęs žiauriausiais būdais.
Išnagrinėję bylą, komisarai pateikė ataskaitą valdovui, kuris priėmė sprendimą, pripažinusį seniūno įvestas „naujoves“ pagrįstomis, bet dėl atlygių ir galvapinigių nurodė bylinėtis su djaku.
Tokių valdovo arba jo pavedimu kituose teismuose nagrinėtų bylų sprendimų nemažai išliko Lietuvos Metrikos teismų knygose.
Tuo tarpu privačių dvarų savininkai, nagrinėję savo valstiečių bylas, sprendimus priimdavo žodžiu, o juos išduoti raštu galėjo nebent pareikalavus ieškovui feodalui. Bent jau iki šiol neturime nė vienos šios žemiausios teismų sistemos grandies knygos. Tačiau akivaizdu, kad vis labiau plintanti juridinė rašto kultūra LDK skverbėsi ir į žemiausias teismo instancijas.
Štai 1566 m. Antrasis Lietuvos Statutas ne tik detalizavo tėvoninio teismo veiklos mechanizmą, bet IV sk. 29 straipsnyje įrašyta norma kategoriškai įpareigojo nukentėjusio valdinio poną paimti raštą iš pavieto žemės teismo ir su to teismo pareigūnu (vazniu) vykti pas nusikaltusiojo poną, kuriam privalėjo įteikti rašytinį skundą. O šiam atsisakius vykdyti teisingumą, ieškovas ponas privalėjo paimti šaukimus iš pavieto žemės teismo, t. y. atsakovo ponas jau buvo raštu šaukiamas pats atvykti ir pristatyti apkaltintąjį valdinį į žemės teismą. Ir pavieto žemės teisme nagrinėtos bylos sprendimas jau buvo įrašomas į to teismo knygas.
Šaltinių ir tyrimų apie dominijos teismą stygius neleidžia detaliai atskleisti jo formas ir procesą. Formaliai ir tėvoninio teismo teisėjai privalėjo vadovautis Lietuvos Statutu, todėl istoriografijoje sutinkami teiginiai apie absoliučias juridines pono galias (iki pat mirties bausmės skyrimo) reikalauja patikrinimo.
Kita vertus, dar neišanalizuota ir dominijos teismo struktūra. Akivaizdu, kad plečiantis diduomenės latifundijoms, tapusioms „valstybe valstybėje“, patys savininkai negalėjo atlikti šio teismo funkcijų ir turėjo teisėjais skirti savo dvarų valdytojus, ekonomus, administratorius ir pan.
Tai rodo sudėtinga Biržų kunigaikštystės hierarchinė teismo (teismų) sistema, atsiskleidžianti Biržų dvaro teismo knygų (XVII–XVIII a. I p.) publikacijoje.
